Birželis – šviesiausias gėlių ir žolių mėnuo

Birželis gėlių žiedų mėnuo. Aš mėgstu (ir myliu) gėles. Panorau susirinkti pievoje įprastas, tačiau pavadinimuose man visiškai nežinomas, pagrindines tautosakoje ir religijoje pievų gėles. Prisimenat K. Binkio “Gėlės iš šieno“. Ir kiekviena gėlė turėjo savo seniai žinomą paskirtį ir pavadinimą.

Birželis – pats šviesiausias mėnuo. Dienos vis ilgėja, o birželio 22 d. – pati ilgiausia diena metuose – saulė pasiekia didžiausią aukštį. Jei birželis šiltas, tai gruodis šaltas.

Birželis – gėlingiausias mėnuo, ypač gėlingos pievos. Birželis – medaus mėnuo. Birželis – žvėrių veisimosi, paukščių perėjimo mėnuo. Dabar jau visi paukščiai parskridę, jų giesmės aptilsta, lizdeliuose atsiranda mažų paukštukų, kuriuos reikia daug kartų per dieną maitinti – taigi paukšteliams pats darbymetis. Sodybose ir vištos jau išperi viščiukų. Prasideda vienas sunkiausių vasaros darbų – šienapjūtė. Naminiams gyvuliams ruošiamas šviežias kvapnus šienelis, kad netrūktų jo per visą ilgą žiemą.

Šventės biržely:

Tėvo diena švenčiama pirmąjį birželio sekmadienį. Šią dieną, panašiai kaip ir Motinos dieną, vaikai išsako savo pagarbą tėvui, namų šeimininkui, tėvystės funkcijai. Šiemet – sutapo su, taip vadinama, vaikų gynimo diena.

Augumo šventė. Tai augumo, gyvulių globos ir piemenėlių dienos. Berželiais būdavo puošiami kiemo vartai, namų durys ir trobos vidus. O piemenėliai pargindami papuošdavo gėlių ir kaspinų vainikais karves (Žemaitijoje šis paprotys skiriamas Devintinėms). Paskui su karvėmis apeidavo visas kaimo šeimininkes ir gaudavo „melžtuvių“ : kiaušinių, sūrių, dešros rinkį. Iš surinktų skanumynų paruošdavo bendrą „balių“ pamiškėje. Vienas piemenukas pasilypėdavo į medį ir šaukdavo vilkus, meškas kartu papuotauti. Jeigu neateis, tegu ir visus ganiavos metus nesirodo. Tokią „sutartį“ su miško žvėrimis dar mena Dieveniškių krašto senoliai.

Devintinės, Vainikai. Tai devintoji diena po Sekminių. Žemaitijoje tądien berželiais puošiamas kiemas, trobos, durys ir vidus, o piemenėliai vainikuoja karves. Šeimininkė kiekvienam sėdinčiam prie stalo išvirdavo po devynis virtinius. Jei Devintinių diena būdavusi graži, saulėta, tikėta, kad šie metai atneš gerą javų derlių.

Dar šią dieną vadindavo Vainikais: seniau moterys pindavo devynis skirtingų žolynų vainikus, juos sudėdavo bažnyčioje ir parsinešdavo namo tik po devynių mišparų. Vėliau bažnyčioje šventindavo tik gėlių puokštę. Tarp jų būtinai įdėdavo piktadagį.

Pktadagis

Tas žoles smilkydavo gydant nuo išgąsčio susirgusius vaikus, „piktos akies“ pakenktus gyvulius arba audrai užėjus, kad perkūnas neįtrenktų. Kad smilkymas žolėmis būtų paveikus, reikėdavę jas tinkamai sutaisyti. Apie senoviškus būdus užrašyta žinių iš Kupiškio apylinkių. Iš kiekvieno bažnyčioje pašventinto vainikėlio imdavo po žolelę, skaičiuodami atžagariai, ir vis priduriant žodelį „nei“: nei devyni, nei aštuoni, nei septyni…

Prie išrinktųjų pridėdavo samanų, paimtų kryžmai nuo seno kryžiaus ir iš visų keturių trobos kerčių. Tada dar truputį pridėdavo samanų nuo medžio, jei gydo berniuką – nuo ąžuolo ar beržo, jei mergaitę – liepos, pušies. Šitaip surinkus, žolelės perskirstomos į kitas krūveles, skaičiuojant vėlgi atžagariai, pirma į devynias, po to į tris ir į šešias, perskirtas pusiau. Šiomis jau smilkoma tris dienas po du kartus – saulei dar nepatekėjus ir nenusileidus.

Įdomu, kad ši sudėtinga lietuviškoji žolių magija paremta skaičiais trys, šeši, devyni. Jie sudaro patį archajiškiausią, menančio dar akmens amžių, Mėnulio kalendoriaus pagrindą.

Šienapjūtės diena. Apie mėnesio vidurį prasideda šienapjūtė. Atolas ypač gerai atželia, žolę nupjovus per Mėnulio jaunatį. Tą dieną neverpdavo linų, nes manyta, kad augančiuosius užpuls kenkėjai – „rūdys išdegins“. Medžiotojai į mišką neidavo, – gąsdintasi, kad iššauta kulka gali atgal sugrįžti. Pirmosios šienapjūtės dienos pabaigoje į namus įžengiančius pjovėjus ir grėbėjas šeimininkė perliedavo vandeniu – kad šienapjūtė sausa būtų, kad pievoje sodriai ataugtų žolė.

Šv. Antanas – XIII a. pamokslininkas ir stebukladarys. Tai populiarus Lietuvoje šventasis, į kurį nuo seno meldžiamasi, ieškant pamesto ar pavogto daikto; į jį melsdavosi ir moterys, ilgai nesusilaukdamos vaikų, taip pat vildamosi lengviau gimdyti.

Gedulo ir Vilties diena – minimas masinis lietuvių trėmimas į Sibirą, prasidėjęs 1941 m. birželio 14-15 naktį.

Šv. Vitas – pirmasis Lietuvos vyskupas.

Rasos šventė. Margas žiedų raštas ir stebuklingas saulės ratas danguje skelbia metą, kai merginos ir moterys pasklinda po laukus, žolelė tampa mažu stebuklu. Šventės išvakarėse surinkti augalai turi magišką galią gydyti ligas, atnešti laimę, išburti sėkmingą gyvenimą.

Pirmiausia suskantama ieškoti dievaičio Perkūno žolės. Perkūnžolė – tai geltonžiedis barkūnas.

Perkūnžolė

Tai Perkūno sėta ir auginta žolė, padedanti velnio apsėstiems žmonėms, sergant priepuoliu, malšinant širdies sopulį. Užvis labiausiai ji buvo vertinama kaip priemonė, apsauganti nuo perkūnijos. Pakilus tamsiems debesims, žolę mesdavo į ugnį, kad griaustinis „praeitų šonu“.

Į žoliautųjų prijuostes ar krepšelius pagarbiai gula ir rausvažiedė širdažolė.

Tai raganų žolė. Prisivirę jų košelės ir pasitepę pažastis, Kupolinių naktį raganos gebėjo skraidyti ir sutiktuosius girdyti durnaropėmis, vilkauogių nuoviru, kad apkvailintų. Moterų nuskinta širdažolė gydė nuo „širdies sunkumo“.

Tiko kupoliavimui ir pakrūmėse išsikėtojusi sidabražolė (dar kitur vadinama degsne, kondrotėliais).

Tai ir vaistas ir dažas.

Tam pačiam reikalui rinko ir laibuolę didžiagalvę arniką.

Ė, mes jas vadindavome geltonosiomis ramunėmis.

Jau vien dėl vardo reikėjo nuskinti keletą kupolio (jono žolė, kunigažolė) žiedelių.

Iš tolo jo žiedai atrodė margi, tačiau iš tikrųjų jie tamsiai geltoni su mėlynai rausvomis, balsvomis pažiedėmis, susitelkę į vienašalę retažiedę kekę. Ar tik nebus šis žolynas stebuklingas kupoliavimo dainų augalas su trimis šakomis, kurių viena žydinti kaip „saulė teka“, antra – kaip „mėnulis rieda“, trečia – kaip „žvaigždė žiba“?

***

Kupolių puokštei pagražinti moterys skynė bičių mėgstamą gretenę, žvaigždžių pavidalo baltažiedę septynikę,

reikėjo ir miegalių, tik pavakary išskleidžiančių žiedus – girgždukų.

Tai vaistažolė, naudota dar ir vilnų, riebaluotų audinių plovimui.

*

Gerai putoja, rankas ir kojas šveičia rausvai violetinė putokšlė (gegutės muilas, muilenė).

*

Paupiuose pasiskina balzganos spalvos, migdolais kvepiančių vingiorykštės šluotelių,

*

Trumpiausios nakties puokštę gyvina mėlyna gležnutė veronika,

*

žvirbliarūtė,

*

šunlaiškis (šunlielė)

*

akišvietė

balkšvi akišvietės žiedeliai šutinami nuo „kūno susilpnėjimo“.

Šiurkščioji notera

Šiurkščioji notera, nors ir nepražydusi Kupolinėms, vis tiek moterėlių mėgiama dėl nervų raminimo, dėl magiškos galios saugoti žmones nuo „piktos akies“ ir kaip geras žalias dažas.

Nuodingasis ežeinis

Nuodingasis ežeinis šį vakarą randa vietos kupoliautųjų kraitelėj kaip vaistas nuo gyvatės įkandimo.

Gerai, jei išvakarėse užtinki raibą kaip gegutę gegūnę (gegužraibę).

Tai jau retas augalas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Šiek tiek dažnesnė, tačiau irgi įrašyta vyriškoji gegužraibė:

Tai vienumą mėgstanti gėlė, savo žiedą sukraunanti tik devintuose gyvenimo metuose.

Žolė jos neužgožia, gyvuliai ratu apeina. Gal todėl žmonės tikėjo, kad ši gražuolė pilna kerų, paslaptingumo. Vos ne kaip paparčio žiedo kupoliautojos ieškojo puošniosios klumpaitės, kuri ūksmingose giriose Rasoms sukrauna ir išskleidžia stambius, geltonai rausvus neįprastos formos žiedus.

klumpaitė:

Kiekvieną traukė ir miškinės lelijos žiedų kekės:

Visi žinojo, kad kupoliavimas nebus tikras be nuo viso pikto saugančios, 99 ligas gydančios jonažolės:

vaistinės ramunės:

vėsiųjų rasakilų:

Sukdamos link namų moterys vantoms berželių šakų pasilaužydavo. Joninėse laužtos šakelės džiūsta su lapais ir, kiek besivanotum, lapai nenukris. Nuo trumpiausią naktį šėlstančių raganų gerai gynė kietis, pelynas, šermukšnis, gailiųjų dilgėlių, ajerų lapai – jais iškaišydavo namų pastoges, čiukūrus, ankštinius ir visokius plyšius, kad, norėdamos pralįsti, laumės, raganos ir kitos piktos dvasios nagus, kaip nuo ugnies apsviltų. Žolynus dėdavo prie tvarto slenksčio, užkišdavo už staktos. Visas žoles reikėdavo suspėti surinkti iki vidurnakčio Vėliau rinktos neturi tiek gydančių bei kerinčių savybių.

Po saulėlydžio vieną puokštelę suriktų devyneriopų žolių moterys tylėdamos meta per galvą ant savo namų stogo, kad jų pagalba apsaugotų būstą nuo gaisrų, ligų ir kitų nelaimių, kad aplenktų laumės ir raganos. Vaistinguosius ir smilkymui skirtus augalus džiauna palėpėje. Devyneriopų lauko žolynų pluoštelį sušeria karvėms, kad apsaugotų nuo pakerėjimo, o likusios džiovinamos ir laikomos iki Kalėdų – Žieminio saulės grįžtamečio ar Naujųjų metų vidurnakčio – ir tada sušeria karvėms, kad būtų pieningos. Šviežiai nuskintomis jonažolėmis kaišo šventųjų paveikslus, balkius, kad namai išvengtų skaudžių nelaimių, ligų. Jei švento Jono žolės ilgai nedžiūsta, o ir sudžiūvę išlieka gražiai žalios, namiškiai tikėjosi tais metais gerų įvykių. Jonažolių nuoviru plovė karvių spenelius nuo apkerėjimo.

Jaunos mergaitės devyneriopais žolynais turėjo papuošti kupolę, kurią dar apkarstydavo margais karpiniais. Apsaugai nuo piktų dvasių į žolynus įkišdavo vieną kitą dilgėlę. Kupolę įtvirtindavo kaimo gale, netoli rugių lauko, ir dvi naktis ir vieną dieną merginos ją saugodavo nuo kaimo bernų. Sėkmingai išsaugoję, nuėmę nuo karties, dainuodamos pasidalindavo kupolę ir laikydavo visus metus kaip sėkmės ženklą.

Senas, gražus ir prasmingas šventės simbolis – margaspalvių žiedų vainikas, galintis spėti ateitį. Jį reikia pinti iš devynerių rūšių gėlių, be siūlo, nepratariant nė vieno žodžio ir taip pat tylint mesti ant šakotesnio medžio. Iš pirmo karto užkibęs ant šakos vainikas reiškė, kad dar šiais metais mergaitė ištekės. Tą patį vainikėlį pasidėjus po pagalve arba užsidėjus ant galvos galima susapnuoti savo išrinktąjį.

Bekupoliaujant, beburiant ir bespėliojant ateina vidurnaktis. Įvyksta pats didžiausias stebuklas – skleidžiasi žuvies žvyno dydžio, vaivorykštės spalvų paparčio žiedas, kurio turėtojas mato visus žemės turtus, skaito kitų mintis, supranta medžių, paukščių kalbą.

Dienos trumpėjimo pradžia. Nustoja kukavusi gegutė – „paspringsta miežio akuotu“ (miežiai tuo metu plaukėja). Jeigu dar kukuoja kokias dvi savaites, galima laukti ilgo rudens, pasnigs labai vėlai. Žmonės tada kitąmet „kukuos“ dėl pašarų – mažai tepriaugs žolės.

Šv. Petras ir Paulius – populiariai – Petrinės. Šventasis Petras – tai popiežių pirmtakas, kuriam pats Kristus yra pažadėjęs Dangaus Karalystės raktus; jis – pirmasis Romos vyskupas. Šventasis Paulius arba Povilas – tai didysis tautų apaštalas, Evangelijos skelbėjas, iš aktyvaus krikščionybės priešo Sauliaus atsivertę ir įtikėjęs Jėzų. Ikonografijoje šv. Petras vaizduojamas su raktais rankoje, o šv. Paulius – su knyga.
Pagal L. Klimkos, M. Liugienės, J.Trinkūno, L. Petkevičiūtės, E.Ramono surinktą medžiagą.

About these ads

Vienas atsakymas

  1. nesamonė o kur parašyta apie perkūnžole niekur daugiau sitame puslapije nesilankysiu

Parašykite komentarą

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

%d bloggers like this: