• Kategorijos

  • Zujūnai 2016 kovo 8
#besmegenis, #pavasaris

Liepa

Liepa yra septintasis metų mėnuo pagal Grigaliaus kalendorių, į jį įeina 31 diena.

  • Liepa prasideda ta pačia savaitės diena, kaip balandis, o keliamaisiais metais – ir kaip sausis.

Lietuviški pavadinimai pagal tautosakos tyrėjus – Šienapjūtis, Griežlinis, Putpelinis, Medunešis, Ungurinis, Šaminis, Liepinis, Plaukjavis, Plūkis, Liepžiedis, Kirmėlius (atrodo kiekvienas kaimas turėjo savo liepos mėnesio pavadinimą.)


2 d. – Švč. Mergelės Marijos apsilankymas

Marija, gavusi Dievo apreikštą žinią, jog ji yra pasirinkta būti Dievo Sūnaus motina, atkeliauja aplankyti savo giminaitės šv. Elžbietos, būsimojo šv. Jono Krikštytojo motinos.

6 d. – Mindaugo karūnavimo diena

1253 m. liepos 6 d. kunigaikštis Mindaugas ir kunigaikštienė Morta užsidėjo karališkąsias karūnas.

10 d. – Septyni broliai miegantys

dar kitaip – septyni broliai sysiojantys.

Jei tądien lyja, lietus nesiliaus septynias dienas, o gal ir septynias savaites. Jeigu visai tada nelyja, irgi blogai – derlius bus menkas. Šios dienos rytmetį danguje vėl trumpam pasirodo Sietynas sudarytas iš septynių žvaigždžių.

16 d. – Šv. M. Marija Škaplierinė

Škaplierinė arba Karmelio kalno Marijos šventė pradėta švęsti karmelitų ordine 1376 m. Lietuvoje ypač iškilmingi atlaidai vyksta Linkuvoje. Ši šventė istoriškai susijusi su Palestinoje, ant Karmelio kalvos susibūrusia atsiskyrėlių bendruomene, davusia pradžią karmelitų ordinui ir su pirmiausia karmelitams būdingu atributu – škaplieriumi. Ordino nariams škaplierius yra abito dalis.

(Škaplierius – Katalikų religinis reikmuo, sakramentalija – du juostele sujungti audeklo gabalėliai su Jėzaus Kristaus, Švč. Mergelės Marijos ar šventųjų atvaizdais, nuo XIII a. nešiojami (vienas ant krūtinės, kitas ant nugaros) kai kurių vienuolijų ar pasauliečių brolijų narių.)

Pasak padavimo, Karmelio kalno bendruomenės istorija siekianti pranašo Elijo laikus, tačiau iš tiesų jai pradžią davė į bendruomenę susibūrę krikščionys, kuriems regulą apie 1202 – 1209 metus parašė tuometinis Jeruzalės patriarchas Albertas. Pasibaigus kryžiaus žygiams ir žlugus Palestinoje veikusiai krikščionių valstybei, ir Karmelio kalno vienuoliams teko persikelti į Europą. 1247 metais popiežius Inocentas IV galutinai patvirtino karmelitų regulą. Neseniai karmelitai minėjo škaplieriaus 750 metines. Pasak tradicijos, 1251 metais apsireiškusi Mergelė Marija įteikė škaplierių Anglijos karmelitų vienuoliui Simonui Stockui. Dievo Motina jam pažadėjo, kad tie, kas nešios škaplierių, nepateks į pragarą, o škaplierius nuo šiol bus išgelbėjimo, pagalbos pavojuje simbolis. Dar labiau karmelitų ordino platinamą su škaplieriumi susijusią maldingą tradiciją sutvirtino popiežiaus Jono XXII 1322 metais paskelbta bulė, kurioje sakoma, kad visi, nešiojusieji škaplierių, patį pirmąjį šeštadienį po mirties bus išvaduoti iš skaistyklos.

16 d. – Prapjovos,

Šią dieną apeigomis apeinami rugiai, palaiminama rugiapjūtės pradžia. Tą dieną nevalia dirbti, kitaip vėjas nukilos klojimų stogus, išguldys rugius. Varnoms paberdavo grūdų – kad nekarksėtų ir stogų nepešiotų. Tądien parugėse apkasama Žemynai apeigų duonos, o likusia vaišinami pjovėjai. Šeimininkas nupjaudavo pirmą saują rugių ir parnešęs padėdavo ant stalo. Paskui visi vaišindavosi. Kitądien į prapjovų lauką būtinai atsinešdavo paviržio. Visi nupjovę po pėdą vėl lauždavosi duonos sakydami: „Duona su duona susieina“, lenkdavosi Žemynai. Paskui vaišinosi, giedojo pjūties pradžios giesmes. Šeimininkas, sudėjęs pirmąją gubą keletą syk nusilenkdavo Saulei – tik paskui visi pradėdavo iš peties pjauti. Pirmas rugių pėdas, vadintas „šeimininku“, „diedu“, buvo labai svarbus – saugojo nuo bėdos, teikė skalsą, juo kitąmet pradėdavo sėją. Kai kur kelias varpas iš jo sudegindavo ant aukuro, aukodami Laimai ir derliaus dievams. Grįžusius iš prapjovų pjovėjus, nešančius pirmąjį pėdą, sutikdavo su duona ir druska, sakydami: „Sena duona naują pasitinka!“ arba „Šviežia duona parėjo!“.

24 d. – Nuobaigos, Ievaro pynė

Išvarę paskutinį pradalgį pjovėjai skambindavo dalgiais, skelbdami pabaigtuves. Paskutinio nenupjauto rugių plotelio viduryje dėdavo tamtyč keptą duonos kepalą ir pjaudavo sustoję aplink ratu – kad javų dvasia nepabėgtų. Paskutinius nupjaudavo rugius virš padėtos duonos, kurios gabalėlį ten pat užkasdavo sakydami: „Žemele, davei mums, ir mes duodame“. Pjaunant rugius derliaus dievybė traukiasi į nenupjautą plotą, kol galiausiai pasislepia paskutiniame pėde. Taigi jam buvo teikiama didžiulė reikšmė, paslaptinga galia. Jį supjovę drūtgaliu triskart pastuksendavo žemę. Stengdavosi, kad jis būtų kuo storesnis – tuomet derlius kitąmet būsiąs gausesnis. Surišę keliskart mesdavo jį kuo aukščiau – kad rugiai didesni augtų.

Yra įsigalėjęs paprotys, vadinamas Ievaro pyne. Paliktą nenupjautą plotelį, vadinama Ievaru, pjovėjai apstodavo ratu, o rišėjos su prijuostėmis arba skarelėmis (kad plika ranka neįžeistų derliaus dievybės) ravėdavo rugius. Išravėto ievaro vidurin įdėdavo duonos, druskos, sūrio, nenupjautus rugius supindavo į kasą ir nulenkdavo šeimininko sodybos pusėn. Paskui iš kasos varpų pindavo vainiką, kurį parnešę pakabindavo garbingiausioje vietoje – krikštasuolėje. Vainikan kiekviena rišėja įpindavo po keletą varpų ir perduodavo kitai. Visa tai darydavo giedodamos tam tikras apeigines ievaro giesmes.

Baigę darbus pjovėjai risdavosi kūlio vakarų Saulės kryptimi, šaukdami: „Barai, barai!“ ir „Baigta baigta!“. Šeimyna iškilmingai sutikdavo darbininkus ir apliedavo vandeniu, šaukdami „Skalsa!“, kad kitais metais rugiai derėtų, mat vandeniui teikiama vaisingumo, sveikatos, stiprybės galia. Paskutinį pėdą bei ievaro vainiką pjovėjai, sakydami tam tikras nuobaigų oracijas apie „svetį rugį“, įteidavo šeimininkei, linkėdami „Kiek vainike grūdelių, tiek prikulti pūrelių“. Toji nusilenkdavo vainikui kaip garbingam svečiui, kviesdavo pjovėjus vidun, dosniai vaišindavo – prasidėdavo triukšmingos nuobaigų vaišės su apeiginiu alumi, giesmėmis ir šokiais.

25 d. – Šv. Jokūbas, Rugiapjūtės pabaiga

Gauti gerą derlių ir jį sėkmingai sudoroti nuo seno buvo didelis lietuvių žemdirbių rūpestis. Todėl rugių pjovimui buvo ruošiamasi su didžiausiu rūpestingumu. Patį darbą lydėjo rimta nuotaika, specialios dainos ir gausūs papročiai.

Rugiapjūtės pabaigtuvėse išskirtini penki momentai: 1) paskutinio pėdo pjovimas, 2) ievaro pynimas, 3) vainiko pynimas, 4) vainiko parnešimas ir įteikimas, 5) vaišės. Visi šie momentai senovėje buvo susiję su lietuvių, kaip žemdirbių, religija, derliaus dievybių garbinimu bei joms aukojimu.

26 d. – Šv. Ona,

– Mergelės Marijos motina, šv. Joakimo žmona, kurios garbei daugelyje Lietuvos parapijų įvesti atlaidai. Šv. Ona yra ypatinga moterų globėja ir užtarėja. Seniau kai kur Lietuvoje ji (kartu su šv. Agota) buvo laikoma saugotoja nuo ugnies, nuo gaisro.

26 d. – Nokis, Sirpstas

Tai prinokimo šventė. Jau apstu prisirpusių uogų, pasikasama šviežių bulvių, pasikepama naujo derliaus duonos ir rengiamos vaišės, o temstant – vakaronės.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: