• Kategorijos

Yma Sumac – Andų lakštingala mirė

yma-sumak2

Šiemet 2008 m. lapkričio 1 d., nuo vėžio mirė žymi dainininkė, egzotiškoji 50 –tųjų sensacija – Yma Sumac. Peru dainininkė, kurią dar prisimenu iš vaikystės – iš tėvų senų plokštelių. Pamenu, klausydavau Chuncho (Miško Būtybės – įrašyta 1950) su baime ir pagarba, ir sunku tada buvo suvokti, kad tai moteriškas balsas, ir tik balsas – sintezatorių tada dar nebuvo.

Yma Sumac (taip pat buvo rašoma Imma Sumack, Ymma Sumack ir Ima Sumack) dar buvo vadinama Andų lakštingala, Peru paukščiu giesmininku.

Tikrasis Ymos Sumac vardas Zoila Augusta Emperatriz Chavarri del Castillo. Nors oficialiai vadinama sopranu, turėjo nuostabų penkių oktavų balso diapazoną (tokio diapazono nežinau ar daugiau kas turėjo ar turi). Jos balso diapazonas nuo B2 iki C7 (apytiksliai nuo 123 to 2270 Hz), tai yra nuo vyriško baritono žemųjų garsų iki aukštesnių moteriško soprano garsų. Taip ir liko nelabai aiški tikroji jos gimimo data, ir liko daugybė prasimanymų ir legendų apie jos gyvenimą ir kilmę. Pati nurodydavo gimimo datą 1927-aisiais, bet pagal jos asmeninį padėjėją Damon Devine, jos gimimo liudijime buvo įrašyta 1922 metai. Gyvenimo istorijose, savo noru apgaubtose paslaptimis ir legendomis, buvo aiškinama, kad ji kilminga Inkų princesė, kurios kilmės linija prasideda nuo legendinio inkų vado Atahualpa. Dar sovietinėje spaudoje teko skaityti, kad jos tikrasis vardas Amy Camus (Yma Sumac – atvirkščiai). Pastaroji legenda buvo sukurta apie 50- tuosius, matyt jos gastrolių Niujorke pradžios proga. Iš tiesų sceninį vardą ji paveldėjo iš motinos. Ima Shumaq, (Quechua – Amerikos indėnų kalboje) reiškia “kaip gražu!“ nors vėlesniuose interviu ji tvirtino, kad tai reiškia “graži gėlė“ ar “graži mergaitė“.

1942, Sumac ištekėjo už muzikanto ir kompozitoriaus, Moises Vivanco, žmogaus, kuris buvo sužavėtas jos balso. Tais pačiais metais vyko ir jos debiutas radijuje. “Ji yra tarsi penkios dainininkės vienoje,” pasakė Vivanco savo interviu Associated Press 1951-aisiais. “2000 metų niekas neturėjo tokio balso.” Neeilinė ir jų bendro gyvenimo istorija. 1957 jie išsiskyrė, tais pačiais metais antrąkart susituokė, ir vėl išsiskyrė 1965-aisiais.

Jos pirmasis albumas Capitol studijoje, Voice of the Xtabay (1950), parduotas daugiau negu pusę milijono kopijų pradėjo jos pakilimo dešimtmetį, kuriame be daugelio įrašų ir koncertų buvo ir atmintini pasirodymai Carnegie Hall ir Hollywood Bowl. Nuo 1961-ųjų su Inca Taky Trio surengė penkių metų pasaulinį turne, pasirodė keturiasdešimtyje tuometinės Sovietų Sąjungos miestų, Europoje, Azijoje, ir Lotynų Amerikoje. Jų koncertas Bukarešte, Rumunijoje buvo įrašytas, ir išlestas kaip albumas „Rečitalis“, tai vienintelis koncertinis Ymos Sumac įrašas.

ima-sumak1

1971 ji išleido albumą Miracles, ir grįžo gyventi į Peru. Kartais koncertuodavo Peru, Niujorke ir kitur, įrašinėjo dainas įvairiems Disnėjaus ir kitiems filmams, reklaminiams klipams, retkarčiais jos dainos iš filmų ir kitur dar iškildavo į dėmesio centrą.

1992, Günther Czernetsky sukurtas dokumentinis filmas Yma Sumac – Holivudo Inkaprinzessin (Yma Sumac – Holivudo inkų princesė). Turbūt paskutinis jos pasirodymas scenoje buvo 1997 m. liepą Kanadoje, Monrealio tarptautiniame džiazo festivalyje.

2006 m. gegužės 6-ąją, Sumac skrido į Limą, kur jai Peru Prezidentas Alejandro Toledo įteikė Orden del Sol , dar ji buvo apdovanota Jorge Basadre – žymaus Peru istoriko medaliu.

Šiemet 2008 m. lapkričio 1-ąją aštuoniasdešimt šešerių metų amžiaus Yma Sumac mirė (nors abejonių dėl jos gimimo metų liko). Mirė namuose Los Andžele, Kalifornijoj. (Storosios žarnos vėžys jai buvo diagnozuotas su tų pačių metų vasarį.)

Kontrabosų gangsteriai – virtuoziški muzikos chuliganai

Ar kontrabosas solinis instrumentas?
Po žėrinčio Stanley Clarke solinio pasirodymo liepą RETURN TO FOREVER projekte, sakiau – Taip!
Tačiau, kad tik vieni kontrabosai grotų melodingą klasikinę muziką, klasikos popsą – to dar nebuvau girdėjęs. Pastebėjau, kad pasižiūrėti šito į Kongresų rūmus atėjo ir keletas mūsų simfoninių orkestrų kontrabosistų.
2008 09 28
Vilnius, Kongresų rūmai, anonsuose rašė:

Kontrabosų gangsteriai – Kontrabosų kvartetas „The Bass Gang“

Vilniaus kongresų rūmų sceną sudrebins neįprastas vyrukų ketvertas, susibūręs į kontrabosų ansamblį. „The Bass Gango“ – tai drąsios klasikinių kūrinių aranžuotės, gausus populiariosios muzikos repertuaras ir ryški, efektinga bei užburianti keturių kontraboso virtuozų muzika. Save vadinantys „muzikos tūzais“, fotosesijas rengiantys apsirengę kalinių drabužiais, keturi italų menininkai šmaikščiai, o kartais įžūliai elgiasi ir su muzika…

Operacija Sex – tett tęsėsi Vilniuje…

http://www.thebassgang.org/ galima pasiskaityti, kad šioje nusikaltėlių snobiškumui ir konservatyvizmui grupėje dalyvauja:
Antonio Sciancalepore – Tony Sciancalepore detto “Perez“
Andrea Pighi – Captain Pighi detto “il Killer del Pentagramma“
Alberto Bocini – Al Bocini detto “il Rugginoso“
Amerigo Bernardi – Amy da Signa detto il“Bernarda“

Jau įžygiavimas į sceną buvo teatrališkas, su ryškiu farso prieskoniu. Pradėjo nuo Mocarto “Eine Kleine Nachtmusik“ ir iškarto šiek tiek šokiravo žiūrovus, ne tik virtuozišku grojimu (visi tikri savo instrumento meistrai), bet ir gana laisva šio klasikos “popso“ interpretacija, tarsi šokiui su stručio kiaušiniais. Kitaip su kontrabosu groti smuiko ir alto partijas vargu ar įmanoma, tačiau kūrinys daugumą salė papirko. Pasirodė pavėlavę žiūrovai, kuriems buvo pasiūlyta tučtuojau kūrinį. kurio jie negirdėjo pakartoti. Ir nedidelis gabaliukas buvo pakartotas!
Toliau buvo griebta dar stipriau – Bethoveno 9 -oji. Tragizmo ir patoso vietoje liko jumoras. Su gera nuotaika ir scenoje ir priešais sceną.
Itališka daina, kurią, parodijuodamas operinių tenorų dainavimo stilių, pritariant visiems kontrabosams traukė Amerigo. Ir pirmąją koncerto dalį užbaigė šauniai sugrota D. Gillespie – A Night In Tunisia.

II dalis prasidėjo muzika, privertusia atsistoti visą salę. Buvo grojamas Lietuvos Himnas, grojamas be jumoro, būdingo visam koncertui, gal tik- kad keturiais kontrabosais. Gestas gal įžūlokas, tačiau pagrota buvo puikiai (galvojau kada jie spėjo surepetuoti). Pritarimą tam visa publika išreiškė plojimais.

O muzikinis chuliganizmas tesėsi toliau : buvo grojamas kažkoks superlydinys iš įvairių muzikos stilių kuriame skambėjo ištraukos iš Brubecko, Čiaikovskio, Andrew Lloyd Webber Jesus Christ Superstar ir kt. kūrinių, kuriuos siejo tik 5/4 ritmas. Toliau sekė Neapolietiška meilės dainelė, žavus Ástor Piazzolla kūrinys ir t. t.

Puiki , nors ir neįprasta kontrabosų muzika su šokių intarpais (Operacijos Sex-tett tęsimas;) kur gyvasis Amerigo trumpam šokiui iškviesdavo gražias lietuvaites iš salės. Ir žaismingi komentarai, mėginimai kalbėti lietuviškai (ačjū, čja daug gražjų merginų! ir t. t.)

Kadangi kontrabosai turėjo groti ir smuiko, ir alto, ir violončelės partijas, stebino tai, kad muzikantai grojo su klasikiniais keturstygiais kontrabosais, – tais pačiais, kaip jie patys sakė, kuriais groja savo kontrabosų partijas įvairiuose Italijos orkestruose.