• Kategorijos

  • Zujūnai 2016 kovo 8
#besmegenis, #pavasaris

Giclèe – nauja galimybė tiražuoti meną

Giclèe (tariama žyklei, nuo prancūziško veiksmažodžio gicler – purkšti) – tai originalaus dailės kūrinio kokybiška skaitmeninė kopija, atkurta rašalinio spausdinimo būdu, specialiu šiuolaikiniu spausdintuvu. Pasižyminti didžiuliu spalvų diapazonu, ypatingai didele skiriamąja geba. Atspaudų kokybė yra nepalyginamai geresnė negu visų žinomų tradicinių spaustuvių spausdinimo būdų, ir be abejo nė nesulyginama su kitais žinomais rašaliniais ir lazeriniais – milteliniais printeriais. Artima, tačiau vis tiek prastesnė kokybė galėtų būti tik aukštos kokybės ofsetinės spaudos reprodukcijų, atspausdintų heksachromo technologija.

Giclèe technologija pirmąkart buvo panaudota kompanijos Iris Graphics rašaliniuose spausdintuvuose. Kompanija pirmąkart naują printerio 3024 modelį pristatė “ Lasers in Graphics“ renginyje Majamyje1987 m. rugsėjį. Vėliau 1990 –taisiais kompanija buvo įsigyta Scitex. (2000 Scitex nupirko Creo Products Inc. 2005 Creo buvo nupirktas Kodak‘o. (Kaip biblijoj );). Pradžioje Iris spausdintuvai buvo naudojami spaustuvėse (ofsetinei ir kitokiai spaudai) atspaudų spalvų ir vaizdo kokybės patikrinimui prieš pradedant masinį spausdinimą, taigi buvo naudojama tik kaip gamybos proceso tarpinis etapas, ir tos technologijos atspaudai, po patikrinimo, įvertinimo bei korekcijų dažniausiai keliaudavo šiukšlių dėžėn.

Apie 1990 –tuosius, pirmasis panaudoti šią technologiją mene (fotografijoje) sugalvojo žymus muzikantas ir fotografas Graham‘as Nash‘as (iš garsiosios amerikietiškos folk roko supergrupės – „Crosby, Stills, Nash, and Young“ (CSNY)). Nash ir jo vadybininkas Holbert pasiūlė vardą digigraph, kad pabandytų atskirti jų darbą nuo pramoninio proceso. Tačiau vėliau tokiam spausdinimui labiau paplito giclee pavadinimas. Technologijoms tobulėjant, atsirado daug patvaresnių, ilgaamžiškesnių (atsparių blukimui) pigmentinių dažų. Ilgaamžių (neturinčių sudėtyje rūgščių, baliklių ir kitų nepatvarių cheminių priedų) popieriaus, drobės arba aukštos kokybės (Fine art kategorijos) fotopopieriaus naudojimas įgalino daryti meno kūrinių ilgaamžes kopijas, vaizdo estetiniu požiūriu nenusileidžiančias originalui ir atitinkančias meno kolekcionierių archyvinius reikalavimus.

Nuo 2000 –tųjų ypatingai šią technologiją ištobulino pasaulinė vaizdų kūrimo produktų gamybos lyderė – japonų EPSON. Jos naudojami ilgaamžiai Ultrachrome pigmentiniai rašalai kartu su sukurtais spalvų kontrolės prietaisais ir programine įranga pirmieji užtikrino dabartinius aukštus giclèe reikalavimus. Giclèe atspaudų kokybės patvirtinimui buvo sukurti atitinkami standartai ir sertifikavimo organizacijos. Amerikoje -American standard Tru Giclee and the Giclee Printers Association ir Europoje – European Giclée Makers Association. Tai žymi Certified Art Giclée™ ženklas, procese dažniausiai dalyvauja ir pats kūrinio autorius. Visuose giclèe procesuose (skanavimas, fotografavimas, skaitmeninės informacijos apdorojimas ir spausdinimas) atliekama labai griežta ir tiksli spalvų kontrolė. Dabartiniai giclée spausdintuvai turi ne mažiau 7 (iki 12) spalvų (pirmieji – Iris turėjo tik keturias).

Atsivėrė didesnės galimybės ir menininkui ir meno mylėtojams. Menininkas turi galimybę (ribotą logiškų susitarimų – Limited Edition Giclée Print) tiražuoti savo kūrinių kopijas ir pardavinėti pigiau negu originalą (dažniausiai su autoriaus parašu) meno gerbėjams. Nors giclèe savikaina gana brangi (kainuoja ir specialūs dažai ir drobė ar popierius, pats vienos reprodukcijos spausdinimo procesas gali trukti valandas) meno mylėtojai turi galimybę įsigyti kūrinio kopiją išoriškai beveik nesiskiriančią nuo originalo ir taip kokybiški kūrinio originalo atvaizdai (reprodukcijos) tampa prieinami keliskart platesniam žiūrovų ratui.

Atsirado daugybė galimybių naudoti giclèe kūrybos procese. Tai ir galimybė labai kokybiškai atspausdinti ir tradicinius spaudinius, kuriems reikalinga aukšta kokybė (net su padidinamu stiklu nesimato jokio rastringo), bei skaitmeniniu būdu sukurtą paveikslą, galimybė atspaudą drobėje dailininkui vėliau koreguoti dažais, koliažai, mišri technika ir t.t. Bei galimybė giclèe naudoti ir kitose meno ir ne meno srityse – taikomojoje dailėje, dizaine.

Daugiau galima pasiskaityti: http://www.gicleeprint.net/

Reklama

Kol mirtis išskirs – Šiaulių kraštas

Straipsnelis Šiaulių krašte (kopija internete) apie mano tėvus. Turbūt nesupyks gerbiama autorė, kad jį įsidėjau.

http://www.skrastas.lt

Kol mirtis išskirs

2008 m. Birželio 28 d.
Dalia KARPAVIČIENĖ

Emilija ir Stanislovas Vaigauskai iš Pašilės gyvenimo džiaugsmais ir sunkumais kartu dalijasi daugiau kaip keturis dešimtmečius. Sutuoktiniai dėkoja Dievui už daugelį dalykų, tačiau labiausiai už tai, kad neskuba mirtimi jų bendro gyvenimo išskirti. Kiekvienoje seniūnijoje gyvena porų, kurios drauge praleido po pusę amžiaus ir dar ilgiau.

daliak@skrastas.lt

Baisiausias dalykas — vienatvė

Emilijos ir Stanislovo Vaigauskų namai ir kiemas Pašilėje — pilni gėlių, šilumos ir šeimininkams malonių daiktų.

„Mums patinka taip gyventi. Labai džiaugiamės, kad esame kartu. Baisiausias dalykas, bet jau man, būtų vienatvė. Bijočiau aš jos, kaip kokio nors pikto žmogaus“, — sakė ilgus dešimtmečius Pašilėje lietuvių kalbos vaikus mokiusi Emilija Vaigauskienė. Stanislovas Vaigauskas mokykloje direktoriavo.

„Taip ir bėgo mūsų metai su vaikų šurmuliu. Nesuskaičiuoju, kiek mokinių, auklėtinių mokiau. Mokykloje mokydavosi beveik po 200 moksleivių. Kaip smagu būdavo jaunystėje linksmintis pilnose salėse, kokias programas rengdavome, kiek dainų dainuodavome kartu su savo auklėtiniais. Labai malonu, kad tie vaikai, suaugęs, savų vaikų susilaukę, sutikę mane, nepraeina pro šalį: pasisveikina, pakalbina, pabučiuoja. Dabar likome su vyru savo namuose, toli nuo šurmulio. Bet kokie gražūs mūsų vakarai! Duok, Dieve, kad jų būtų dar kuo daugiau“, — prisėdusi ant suolelio žaliuojančiame ir žydinčiame kieme pasakojo Emilija Vaigauskienė.

„Svarbu į savo mintis neįsileisti liūdesio“

Labiausiai abu sutuoktiniai vakarais mėgsta spręsti kryžiažodžius, retsykiais akis į televizorių užmesdami.

„Turime ir kompiuterį, tik interneto dar neįsidiegėme. Vyras reikiamą programą įsigijo, mokosi anglų kalbos. Aš nesimokau, man geriau tuo metu gerą knygą paskaityti“, — sakė E. Vaigauskienė.

Prieš daugelį metų pašilėniškė Vilniaus universitete įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę. Ir tuomet, ir dabar be knygų gyventi negali. „Dukra iš Vilniaus Filomenos Taunytės knygą parvežė. Norėdama Galinos Dauguvietytės atsiminimus nupirkti, ilgiausią eilę stovėjo“, — pasakojo buvusi mokytoja.

Nors gyvenimas Vaigauskus ne tik džiaugsmais džiugino, jie abu tvirtai įsitikinę: „Svarbu į savo mintis neįsileisti liūdesio“. Stanislovas Vaigauskas, geras rankas turėdamas, kuria ir drožia linksmas figūrėles. Kieme stovi netikri grybai, greitai savąją vietą užims pelėdžiukas. Emilija Vaigauskienė dažną susiraizgiusią šaką paverčia netikėtu daiktu, pavyzdžiui, senoviniu laivu.

„Esame sumanę padaryti lapę, sėlinančią prie vynuogių. Vyras iš “ripkelių“ vynuogių kekę bandė lipinti, bet ne visai dailiai pavyko. Bandys kitaip“, — šypsojosi šeimininkė.

Emilija Vaigauskienė pasakojo, kad jų namuose yra ir velniuko, ir Švento Jono skulptūrėlės. Šventąjį jiems padovanojo buvęs kultūros namų direktorius Bernotas.

„Bet labiausiai mes džiaugiamės dar vienos žydinčios vasaros kartu sulaukę. Nors ir skaudančiais sąnariais, vis pasigydydama, gėleles palieju. Jauku tarp žiedų ir žalumos. Vaikai ir anūkai užsuka, nors ir ne arti gyvendami. Du — sostinėje, vienas — artėliau, už 30 kilometrų. Nepaliauju savo žmogumi, pilnu optimizmo gėrėtis, nors gal ir nederėtų apie vyrą tokių žodžių sakyti. Kol kartu — gyvenimas tikrai mielas“, — sakė Emilija Vaigauskienė.

SUSIMĄSTYMAS: Emilija Vaigauskienė prisipažino vis dažniau susimąstanti, kaip reiktų gyventi, jei staiga liktų viena. „Būtų baisu“, — nutaria, rankose laikydama buvusio kultūros namų direktoriaus Bernoto dovanotą Švento Jono skulptūrėlę.

IŠMONĖ: Emilija ir Stanislovas Vaigauskai savo buvimą kartu stengiasi praleisti gražiai. Jų galvose užgimusios idėjos tampa iš šakų išsiraizgiusiu laivu, nykštuku, netikrais grybais. „O vakarais mėgstame spręsti kryžiažodžius, vyras mokosi anglų kalbos, aš skaitau knygas“, — šypsojosi Emilija Vaigauskienė, rodydama vyro dar nebaigtą drožti pelėdžiuką.

Autorės nuotr.

Tėvų sodyba (Ginto nuotraukos)

namai 01

namai 02

namai 03

namai 04

namai 05

namai 06

namai 07

Rasos ir Kupolinės!

Kupolė – lietuviškai,
Ivan da Marja – rusiškai,
Diena ir Naktis – lenkiškai, ar atsimenat tą gėlytę?

Daugelį gėlių sau priminiau – birželis šviesiausias gėlių ir žolių mėnuo.
Važiuoju rytoj švęsti Joninių ir ieškot paparčio žiedo arčiau savo Žemaitijos.
Dalyvaujant Jonams, kurie trys viename ;) (Broliai Trijoniai)

Na ir kas, kad lynoja – ne cukriniai ;), o ir kokios rasos be rasos?

O ant suknelės dar raselė… ;D

Apie burtus (nelabai rimtai)

Joninių vakarą, surinkus devynių žolių puokštę, reikia sugrįžti prie namų ir užmesti ją namo stogo. Jei pavyks tai padaryti – namus aplenks gaisrai, piktos dvasios, ligos ir visokios kitokios nelaimės. Jei namas – devynaukštis, tikėtina, kad užmesti ant stogo gali ir nepavykti.

Merginoms patariama prieš vidurnaktį iškasti darže gabalėlį velėnos ir jį apversti. Iš ryto pasižiūrėti į tą apverstą velėną, koks iš jos išlenda vabaliukas: jeigu pilkas – vyras bus neturtingas, paprastas; jeigu margas – vyras bus valdininkas arba kariškis; jeigu žalias – ūkininkas. Jei išlenda sliekas, vyras gali būt nekoks.

Jei skauda dantį ar kokią kitą kūno vietą, Joninių naktį reikia prisirinkti saują jonvabalių, užpilti juos spiritu ir kiek palaikius gerti po šaukštelį. Padės. Jei nepadės, gerkit po šimtą. Tada tikrai. Ir jonvabalių rinkti nebūtina.

Jei nori, kad kaimyno karvė užtrūktų, Joninių rytą, dar saulei netekėjus, reikia nueiti į kaimyno pievą ir vilkti per tą pievą audeklą. Permirkusį audeklą išplauti vandeniu ir tą vandenį sugirdyti savo karvėms. Tada kaimynų karvės pienas pereis tavo karvei. Man atrodo negražu taip…

Būrimas su žiedu:
Per pilnatį nevedusios merginos susirinkdavo kokioje nors nuošalioje troboje, susėsdavo ratu, padėdavo per vidurį auksinį žiedą, užgesindavo šviesą ir užsimerkdavo. Po kiek laiko šviesą uždegdavo ir pradėdavo to žiedo ieškoti. Pas kurią tą žiedą rasdavo – vadinas ta vagilka.