• Kategorijos

  • Zujūnai 2016 kovo 8
#besmegenis, #pavasaris

Laida apie muziką „Lietuviškas bliuzas“ per TV11

Pirmadienį, rugpjūčio 24 d. 20:00 val (pasitaikė gimtadienio proga) mano debiutas televizijoje.
Laida apie muziką „Lietuviškas bliuzas“ per TV11.
Prašau žiūrėti atlaidžiai – pirmas blynas…
The blues ain‘t nothing, but a good man feeling bad – bliuzas yra tada, kai geram žmogui bloga.
Daugeliui girdėti šie ironiški bliuzmeno Lee Roy “Lasses“ White (1888-1949) dainos „Nigger Blues“ žodžiai, dažniausiai priskiriami Leon Redbone.
Bliuzas tai ne tik muzika, tai ir nuotaika, o kartais – gyvenimo būdas.
Dabar visus bliuzinė nuotaika aplanko dažniau. Bet gera muzika padeda gyventi.
Ypač žmogaus, arba žmonių sunkiais gyvenimo laikotarpiais.
Laida „Lietuviškas bliuzas“ – apie muziką, gerą muziką, kuri gyvavo visais laikais ir gyvuoja nepaisant sunkmečių. Sunkmečiu gal net labiau – tada išryškėja materialios gerovės netvarumas ir atsigręžiama į dvasines vertybes. Todėl šiemet netrūksta dalyvių, žiūrovų festivaliuose ir koncertuose. Apie festivalius, koncertus, gerą muziką grojančias grupes, atlikėjus laidoje ir kalbėsime, klausysime muzikos, kalbinsim muzikos žmones.
Country Music Has The Blues! – dainavo Billy Ray Cyrus…
Pirmosiose laidose pasižvalgysim po ką tik įvykusį „Visagino Country 2009“ festivalį. Kalbės festivalio prezidentė, muzikantai, dalyviai.
Lietuviškas bliuzas rodoma pirmadieniais 20.00, kartojama trečiadieniais 9.30.

Reklama

Hazmat Modine – kosmopolitiškai klezmeriška „pavojingo“ karšto bliuzo oro turbina!

Jau vien Geros Muzikos Klubo dėka, per šiemetinius ir pernai organizuotus koncertus, turėjome galimybę gyvai pamatyti kiek daug veidų gali turėti bliuzas…

Ir štai dar vienas veidas, turbūt tikrai šiemetinio GMK sezono vinis Kauno amfiteatre – Hazmat Modine.
Apie grupės pavadinimą.
Hazmat (hazardous materials) reiškia pavojingos medžiagos.
Modine reiškia šildytuvą pučiantį karštą orą. Šis terminas tapo bendriniu, nuo firmos „Modine“, kuri Amerikoje jau daugiau negu 90 metų gamina įvairią šildymo techniką, pavadinimą.

Orkestro vadovas ir siela Wade Schuman. Sakyčiau, Boratas bliuze. (Beje, juk Borato brolį Erraną Baroną Coheną 2008-aisiais Kaunas su grupe „Zohar“ jau girdėjo). Pats Wade Schuman sakosi esąs tik pusiau žydas (pusė žydo, pusė krikščionio). „Sumaišau kalipso ritmą, rumunišką nuotaiką, tradicinį bliuzą, arabiškas pasakas, o žmonės sako, kad girdi klezmerį“. O klezmerį (tradicinė žydiška muzika) Hazmat Modine grojamame bliuze, tikrai girdėjome. Ir jis, ko gero, yra viena iš grandžių, suteikančių dabartiniam grupės garsui savitą ir atpažįstamą veidą.

Tik verčiant grupės pristatymą, klezmeris buvo kažkodėl praleistas (nors visa likusioji straipsnio dalis išversta beveik pažodžiui):
„Tai viena originaliausių Niujorko grupių, grojanti paprastą/kaimietišką, beprotiškai smagų užstalės, kantri ir viešnamio bliuzo derinį su lengvu čigonišku skimbtelėjimu“.
O ttp://www.hazmatmodine.com/ rašoma:
One of New York’s most original bands, HAZMAT MODINE delivers a rustic, deliriously Dionysian blend of whorehouse Blues, Reggae, Klezmer, Country and Gypsy-tinged music.

Kaip tik dabar Vilniuje prasideda šios tradicinės žydų muzikos festivalis…

Bet šalia klezmerio ir tradicinio bliuzo intonacijų, girdėjome fantastišką muzikinį kokteilį kuriame buvo ir džiazo, ir afrokaribiško kalipso, ir jamaikietiško ska, ir Lotynų Amerikos ritmų, čigoniškos ugnies, kiniškų vargonėlių, slaid gitaros ir muzikos tarsi iš senos plokštelės skambesio ir dar daugybė kitokų garsų, kuriuos sunku nupasakoti. Tačiau visgi, šią margą garsinę mišrainę apjungė vieningas ir visuose kūriniuose atpažįstamas Hazmat Modine stilius. Gaila negalima gyvai išgirsti dainos „It Calls Me“, kurioje gražiai įpintas ir tuvių (tautelė Rusijos teritorijoje, netoli Mongolijos) gerklinis dainavimas.

Įsitikinome, kodėl Wade Schuman pripažintas dinamiškiausiu atlikėju Niujorke. Įsitikinome ir tuo, kad jis labai įdomus artistas, vadovaujantis, bet ir leidžiantis laisvai reikštis visiems, puikiai grojantiems grupės nariams. (Mane, aišku, labiausiai sužavėjo žavioji trombonistė).

Hazmat Modine norėjo baigti pasirodymą savo garsiuoju hitu – vizitine kortele „Bahamut“, tačiau Kauno publika atkakliais plojimais grupės nenorėjo paleisti. Ir „Hazmatai“ jau šokančią, šaunią Kauno bliuzo klausytojų publiką, apdovanojo vakarykščiu rytu (Yesterday Morning) ir dar dviejomis pakartotomis dainomis.“

music mouse

Toliau kalbant apie įvairių kultūrų muziką ir jos susiliejimą, pačių „Hazmatų“ profilyje MySpace www.myspace.com / hazmatmodine, draugų komentaruose, radau vieną žavią, liūdnai juokingą filmo video ištrauką, kurią pažiūrėti tikrai verta:

site_logo

Kaip visada, daugiau Hazmat Modine video galima pažiūrėti BluesMusic.lt grojaraštyje, YouTube:

http://www.youtube.com/user/vaigys#play/user/B9D1F9D90C9F4C07

http://bluesmusic.lt/

Bliuzo naktys 2009 – Joanne Shaw Taylor – pilnas pankiško šėlsmo baltasis bliuzas!

Joanne_Shaw_Taylor_sŠį kartą bliuzo naktų video apžvalgos juostelę norisi pradėti ne nuo pradžių, bet iš galo. Ir turbūt priešpaskutinė šeštadienį pasirodė trečioji bliuzo karavano dalyvė, ir, mūsų nuomone, Bliuzo naktų 2009 tikras atradimas – Joanne Shaw Taylor – pilnas pankiško šėlsmo baltasis bliuzas! Kaip ji pati rašo – punk ass blues power!

Bliuzo naktys rašė:
<..>Kita britė, šiemet prisijungusi prie bliuzo karavano – 22 metų Joanne Shaw Taylor. Gitaristės karjerą Joanna pradėjo būdama vos 16-os, o po metų jau grojo bliuzo supergrupėje D.U.P. kartu su „Eurythmics“ nariu Dave Stewart bei viena žymiausių saksofono virtuozių Candy Dulfer. Britanijos bliuzo bendruomenė teigia: iš Birmingemo kilusi J. S. Taylor įrodo, kad vyrų bliuzo gitaristų hegemonija baigiasi.<..>

Apie merginų amžių kalbėti negražu, tačiau savo profilyje MySpace ji rašo esanti jau dvidešimt ketverių… Bet tai visai nesvarbu! Jau beveik festivalio pabaigoje išgirdome jauną, energingą kylančią bliuzo žvaigždutę, ir paklausius jos rokiška energija trykštančio bliuzo grojimo pradingo nuovargis…
Ji jauna, bet pagyrų jai jau pilnas visas bliuzinis internetas. Žavios išvaizdos ir, svarbiausia, žaviai grojanti bliuzo blondinė!
Ką ten kalbėti, geriau paklausykim kas privertė pavargusią publiką vėl judėti ir šėlti kaip roko koncerte:

Daugiau video iš Bliuzo naktų žiūrėkite:
http://www.bluesmusic.lt/

Bliuzas susilaukė vaiko ir pavadino jį rokenrolu…

Muddy Waters – The Blues Had A Baby And They Named It Rock And Roll – Bliuzas susilaukė vaiko ir pavadino jį rokenrolu…

Daugelis girdėjote šią populiarią Muddy Waters’o dainą (gaila skelbtino – legalaus Muddy Waters’o originalo neradau). Ir be reikalo dar kai kas nustemba, sužinoję, kad bliuzas ir rokenrolas, rokas – nei draugai, nei priešai. Kaip ir džiazas. Tiesiog bliuzas buvo anksčiau, iš jo kilo ir džiazas, ir rokenrolas, ir vėliau rokas.

Nors lietuviškojoje Wikipedijoje kažkas parašė: Roko kaip muzikos krypties ribos labai plačios, juo nusakomi tokie vienas nuo kito nutolę muzikos stiliai kaip šokių muzika, rokenrolas, bliuzas ar sunkiojo metalo muzika.(?)

Gal prastai išvertė iš anglų, kur rašoma apie roko kilmę: It (Rock music – pastaba) has its roots in 1940s and 1950s rhythm and blues, country music and also drew on folk music, jazz, and classical music.

Palyginkim rokenrolo Hall of Fame, bliuzo Hall of Fame sąrašus. Daug tų pačių atlikėjų ir tų pačių kūrinių – standartų abiejuose. Tik žiūrint į istoriją, bliuzo kūriniai, aišku, sukurti daug anksčiau. Rokas juos perėmė ir savaip interpretavo. Ir ne trumpalaikės (fusion) mados inspiruota, tai vyko nuo pat pradžių. Nuo tada, kai bliuzas jau buvo paprasta aiški populiari ir įtakinga muzika, o rokenrolas ir džiazas dar tik vystėsi.

Pažiūrėkim į bliuzo standartus (kad būtų lengviau – pagal abėcėlę). Kai kurie iš jų priskiriami ir roko standartams: Baby, Please Don’t Go kurį pirmąkart įrašė Big Joe Williams 1935-aisiais…

Tęsinį skaitykit http://bluesmusic.lt/

Nepraeikim pro mažus stebuklus – Lance Harrison Bliuzo Naktyse 2008

Kiekvienos bliuzo naktys man pateikia kažkokį siurprizą. Pernykštis atradimas – Lance Harrison.

Mano nuomone, mažoka dėmesio festivalyje buvo skirta šitam puikiam muzkantui – pasirodymas vyko vidurdienį, todėl žiūrovų buvo mažoka, kiti buvo užsiėmę visokiausiais savo reikalais – šašlykų kepimu, futbolu ir krepšiniu, maudynėmis, poilsiu.

Lance 01

Lance Harrison – muzikantas, dainų autorius, komikas, pasakotojas, imitatorius ir dar daugiau… Keliauja po pasaulį su savo žmona Donna. Muzika ir menas lydi jį visą gyvenimą. Lance vienas, arba su savo grupe atlieką originalią Amerikos pietų Roots (šakninę, priešbliuzinę, t.y. folk) ir bliuzo muziką.
Ir nuostabiausia – pats kuria tokią pat, taip puikiai jausdamas bliuzą, kad nežinodamas nelabai atskirsi, kuriam bliuzui jau šimtas metų, o kurį gal visai neseniai sukūrė pats Lance.

Lance 04

Ir Lance savo pasirodymu nukėlė mus į bliuzo pradžios laikus, tikrąjį, pietietišką Amerikos bliuzą, istorinį stilių, kurio rėmuose Lance dar kuria dainas ir pats. Pradžioje šauniai ir originaliai atliko Roberto Džonsono, vieno iš žymiausių, apsupto legendomis (matėt 1986 filmą Crossroads), Delta bliuzo muzikantų – Walking Blues.

Toliau sekė kukliai susirinkusią publiką – tikruosius bliuzo gerbėjus sužavėję Mississippi John Hurt‘o linksmasis
Candy Man“, Pearl Brewer‘io „Hangman, Hangman“, Muddy Waters‘o „Long Distance Call“ paties Lance Harrison‘o „I’m Bad“ ir kiti…

Didelę pasaulio dalį apkeliavęs muzikantas, stebėtinai gyvas ir energingas, komunikabilus ir demokratiškas. Vėliau matėte jį draugiškai bendraujant su bliuzo naktų publika, ir net kartu žaidžiant lauko žaidimus.

Lance 06

Daugiau video rasite :
http://www.youtube.com/vaigys

Nepamirškit palapinės ir piniginės! Jau rytoj!

Kojos

http://bluesmusic.lt

Peaches Staten & Band – Čikagos bliuzo balsas su itališka romantika

Tiems kurie turėjo laimę ir garbę aplankyti abu Peaches Staten koncertus Lietuvoje turi nuostabią galimybę palyginti bliuzo stilius ir suprasti kaip skiriasi skirtingų bliuzo grupių veidas ir koks įvairiaspalvis – kaip vaivorykštė – gali būti bliuzas. Pernai, kur, kaip jau buvo rašyta, girdėjome du koncertus vietoje vieno – t.y. tikrų čikagiečių Mike Wheeler (gitara/vokalas) ir jo kolegų pasirodymą. Prieš Peaches pasirodymą Mike Wheeler ilgiau negu 40 minučių grojo ir dainavo keturis nuostabius ilgus Blues / Funk kūrinius. Tai verta atskiro straipsnio iliustruojant bluesmusic.lt archyve turimais video įrašais.
Abiejose koncertuose, savo unikaliu balsu dainavo ta pati solistė. Ir kai kurie kūriniai kartojosi.
Tačiau pernykščiame koncerte girdėjome šiurkštoką, kaip pats gyvenimas, tikrai čikagietišką bliuzo stilių su gana ryškia funk pulsacija. Viską „vežė“ čikagiečių ritmas, funk – super ritmas. Ir Peaches balsas čia harmoningai įsipiešė, pasijuto kaip savo namuose – Čikagoj ir ėmė viskam vadovauti! Be to, iki tol sunkiai nutuokiau, kaip gracingai, net drįsčiau pasakyti – seksualiai, galima šokti bliuzą! Retokai mus aplanko bliuzo damos. Kaip, deja, ir pats bliuzas…

Kartu su Peaches Staten atvyko labai įdomios itališkos sudėties grupė (Luca Giordano savo puslapyje vadina „Peaches Staten band“):

Luca Giordano (Italia) – gitara, vokalas – http://www.myspace.com/lucagiordanoblues
Mums, Italijai ir visam bliuzo pasauliui gerai pažįstamas gitaristas. Dažnai groja Čikagos bliuzo klubuose. Nebe pirmą kartą Lietuvoje. Jau ir frazių keletą lietuviškų išmokęs. (Italams lengviau – italų kalbos fonetika labai panaši į lietuvių)

Pippo Guarnera – klavišiniai http://www.myspace.com/sketchesofsicily
Čia įdomiausia detalė, labiausiai papuošusi bliuzą romantine gaida. Sicilietis, aranžuotojas, kompozitorius, orkestruočių kūrėjas, muzikos mokytojas. Mūsų girdėti Hammondo vargonai – jo hobis. Kaip ir domėjimasis Apple kompiuteriais, mokslo fikcijomis, ir Sicilietiška virtuve.

Enzo Vince Vallicelli – perkusija http://www.myspace.com/vincevallicelli
2003-jų Italian Swing Award nugalėtojas. Žymus dainavimu ir meistrišku grojimu ne tik būgnais, bet ir skalbimo lenta(frattoir).

Italai šiek tiek nustebino mane, šioje grupės sudėtyje tradicinę bosinę gitarą pakeitę atitinkamu registru Pippo Guarnera klavišiniuose. Toks grupės grojimo variantas (vienas muzikantas – už du) gana sunkus ir šiek tiek ribojantis klavišininko galimybes ir laisvę improvizuoti – kairė ranka turi tarsi pririšta dirbti tik ritmui ir ritmiškai visada būti priekyje. Nieko nėra labiau griaunančio ritmą, negu atsiliekanti boso partija, o tokia rizika atsiranda grojant tokiu stiliumi. Tačiau šį egzaminą maestro Pippo Guarnera laikė labai meistriškai, ir bosinės gitaros fizinis nebuvimas greitai užsimiršo. O jau iš pat pradžių nustatę savitą grojimo nuotaiką ir net šiek tiek (man) nostalgiškai senovinį, rokinį britų The Shadows skambėjimą primenantį, gitaros ir Hammondo vargonų garso stilių, italai jautresnius klausytojus užbūrė romantika. Tai taip gražiai tiko prie tekančios upės ir išlindusios iš debesų besileidžiančios saulės (kuri apšvietusi dalį scenos sunaikino paskutines galimybes vaizdo videofiksavimui iš toliau).
Grupės romantiška įžanga truko neilgai ir, kaip visada, užlipusi ant scenos visas koncerto „vadžias“ perėmė Peaches Staten. Iš pat pradžių paprašė publikos paploti, kad nebūtų lietaus. Ir prasidėjo, matyt jai įprastas, bliuzo spektaklis – pokalbis ir juokai su publika, kvietimas ploti ir dainuoti kartu.


Skambėjo ir nauji bliuzai ir pernykštės dainos, tačiau skambėjo visiškai kitaip. Iš Čikagos ir tradicinio čikagietiško bliuzo čia teturėjome tik nuostabų Peaches balsą ir kartais – Luca Giordano solo gitaros rifus. O bendra bliuzo nuotaika jau buvo visiškai kitokia negu pernai. Kitoks tų pačių atliekamų bliuzų tempas, laisvesnis ritmas, didžiulis grupės skambesio dinaminis diapazonas – nuo tylaus šnabždesio iki garsaus riksmo… Ir romantiškas, švelnus Pippo Guarnera Hammondo vargonų garsas.
Bei šiek tiek švelnesnis būgnininko Enzo Vince Vallicelli grojimo stilius, be stipraus pernykščio „byto“. Vienintelė nekukli pastabėlė – ne visada sėkmingas back vokalo garsumas,gal garso operatoriaus darbo netikslumai… Ir pratesdama romantišką bliuzo nuotaiką Peches tiesiog žėrinčiai atliko ritmenbliuzinį hitą „I’d Rather Go Blind“ (išpopuliarintą Ettos James)


Kitokius I’d Rather Go Blind atlikimo variantus galima pasižiūrėti http://bluesmusic.lt/ video iš pasaulio skyriuje.

O „persikinio“ balso savininkė, žavioji bliuzo dama Peaches užvedinėjo, inertišką publiką – dainavo, plojo, šoko, kalbino, kvietė šokti, juokavo. Sakė, kad mūsų lietuviškas „ačiū“ panašus į čiaudėjimą (o juk iš tiesų, tik patys nesusimastom). Dainavo mamoms turinčioms ypatingo amžiaus -šešių mėnesių kūdikius (šiame amžiuje pradedamas suvokti pasaulis). Galiausiai visą amfiteatre sėdinčią publiką pakvietė atvykti į savo namus Čikagoje…
Ir, matyt, įprastas triukas – pakviesti pagroti skalbimo lenta (frattoir) kažką iš publikos. Pernykštę drąsuolę Gintarę pakeitė vaikinas Valerijus, pagrojęs gana profesionaliai, ir tuo visiems sukeldamas nuovoką, kad grojimas ritminėje grupėje jam, ko gero, nėra naujiena.


Daugiau video: http://www.youtube.com/vaigys
Teisus buvo gerbiamas Česlovas Švarplys, geros Muzikos klubo:
Peaches Staten su italais – tas pats, tačiau ir visiškai kitoks bliuzas!
Nesakysiu kuris koncertas – pernykštis ar šiemetinis labiau patiko man. Išsirinkite patys. Ir, manau, būsite teisūs, kategoriškai nepasirinkę kažkurio vieno. Abiejuose grojo puikūs meistrai. Bliuzas įvairus kaip vaivorykštė. Bliuzo reikia klausyti, jį reikia išgirsti…

http://bluesmusic.lt/

Trys bliuzo gitaros karaliai (1) Albertas Kingas

Trys bliuzo gitaros karaliai. Tai Albertas Kingas, B.B. Kingas ir Fredis Kingas (pagal abėcėlę).

Pakalbėsim apie pirmąjį, padariusį įtaką ir įkvėpusį daugelį vėliau grojusių bliuzo gitaristų. Galima būtų paminėti žymiuosius bliuzmenus Eric Clapton, Jimi Hendrix, Mick Taylor, Warren Haynes, Mike Bloomfield, Gary Moore ir ypatingai Stevie Ray Vaughan, kuris pergrojo daugelį Alberto Kingo kūrinių. Jis taip pat turėjo didžiulį poveikį amžininkams Albert Collins ir Otis Rush.

albertking580

http://staxrecords.free.fr/paveikslėlis

Siūlau paklausyti. Beskaitant gyvenimo istoriją. Tikra bliuzo jėga…

Albertas Kingas (1923 balandžio 25 – 1992 gruodžio 21)

Tikrasis vardas – Albert Nelson, gimė Indianoloje, šalia Misisipės valstijos medvilninės plantacijų. Įspūdingo ūgio ir gana solidaus svorio, ir gal dėl to, kad jaunystėje dirbo buldozeriu, Albertas Kingas buvo vadinamas „Aksominiu buldozeriu“ (“The Velvet Bulldozer“). Jau vaikystėje dainuodavo bažnyčioje, šeimyniniam gospel ansamblyje. 1950- tais Albertas atsitiktinai susipažino su M. C. Rideriu ir persikraustė į Oceolą, Arkanzase. Rideris buvo įžymiojo T-99 klubo Oceoloje savininkas. Kadangi Oceola yra Tarp Memfio ir Sent- Luiso, šalia šešiasdešimt pirmojo kelio, kiekviena iš dažnai čia pravažiuojančių grupių laikė garbe čia sustoti. Čia lankėsi tokios garsenybės, kaip B.B. Kingas, B. Blandas, Rufus Thomas, Rosko Gordonas ir Džonas Eisas. Klubas T-99 turėjo ir besikeičiančios sudėties nuosavą grupę “In The Groove Boys“, kurioje įvairiais laikais grojo ir garsus pianistas Edis Snou. Albertas Kingas – gitaristas savamokslis, profesionalesnę karjerą ir pradėjo su “The In The Groove Boys“ atsinešęs ten pirmąją nebrangią Epifon gitarą. Oceolos tuometinis gyventojas, buvęs I. Turnerio vokalistas Džimi Tomas, tuomet dar paauglys, prisimena: – Šeštadienio vakarais Oceoloje virdavo gyvenimas. Mažas, tačiau pasiutęs miestukas. Kiekvienoje užeigoje ar kavinėje buvo lošiama iš pinigų. Ir Albertą aš atsimenu, tikrai! Mes jį vadindavome didžiuoju arba Juoduoju Albertu. Jis vairuodavo sunkvežimį – vežiodavo medvilnę, o išeiginėmis dienomis grodavo gitara.

„Mes tada mokėjome kokias tris – keturias dainas. Ir mes jas grodavome – greitai, lėtai ir vidutiniškai“ – kalbėjo pats Albertas Kingas.

Gyvenimas banguotas. Visiems ne viskas ir visada būna tik gerai. Albertas nemėgdavo prisiminti 50 tųjų pabaigoje jam vairuojant sunkvežimį, įvykusios avarijos. Jo sunkvežimis susidūrė su priešais važiavusia mašina ir keletas žmonių žuvo. Žuvusieji buvo baltieji, ir gana įkaitusi pietinių valstijų atmosfera grėsė dideliais nemalonumais. Albertas pakliuvo į kalėjimą. Laimei jau tada turėdamas gana įtakingų pažįstamų palyginus nesunkiai išsisuko.

Įkvėptas dešimčių gitaristų iš Arkanzaso ir Misisipės, radusių pripažinimą Amerikos Šiaurėje, Albertas persikrausto į Indianos valstiją, Geri miestuką. Ten jis prisijungė prie legendinių Džono Brimo ir Džimio Rido. Kadangi ir Džonas, ir Džimas buvo gitaristai, epizodiškai teko groti būgnais jų “Jimmy Reed’ band, dalyvauti keliuose ankstyvesniuose Reed įrašuose. Vėliau bliuzo muzikantų Blind Lemon Jefferson ir Lonnie Johnson Įkvėptas, bei susidomėjęs Havajietiška muzika, jis pasirinko savo pagrindiniu instrumentu elektrinę gitarą.

Nepriklausomos įrašų leidybos firmos augo kaip grybai po lietaus, ir konkurencinėje kovoje vyko tikra talentų medžioklė. Albertas prisimena pirmąjį susitikimą su Alu Bensonu, Parrot firmos savininku: “Aš laukiau jo gatvėje pusantros valandos. Jis ateina ir staiga sako – Grok. O aš neturiu nė stiprintuvo, nieko. Ką gi – pradėjau groti. Jis paklausė penkias minutes ir sako – O K, šiandien vakare ateik į studiją. Štai ir viskas.“

1953 lapkričio 30 įvyko Alberto Kingo įrašų debiutas. Sesijoje dalyvavo Vilis Diksonas su Elmoro Džeimso grupės muzikantais. Jie įrašė penkias dainas, iš kurių dvi – „Be On Your Merry Way“ ir „Bad Luck Blues“ buvo išleistos singlu. Pirmose įrašuose dar nesigirdi nei firminio „spiegiančio“ gitaros garso, kurį daugelis vėliau kopijuodavo, nei firminių gitaros rifų (kuriuos nata naton vėliau kopijavo E. Klaptonas. Bet jo vokalas jau tada skambėjo galingai. Tačiau, greitai neatradęs šlovės, Kingas 1954-aisiais grįžta į Oceolą. Dar du metai prabėgo grojant su „In The Groove Boys“ Arkanzaso užeigose. Artėjant 56-tiesiems Albertas persikraustė į Sent Luisą. Šiame mieste buvo didžiulė bliuzo paklausa ir darbo muzikantui buvo užtektinai. Bet ir varžovai buvo rimti: I. Turnerio “Kings of Rhythm“, Litl Miltono ir Ruzvelto Markso grupės, Džimo O’Nilo “Hound dogs“.

Pradžioje Kingas paprasčiausiai vaikščiodavo iš klubo į klubą, susipažindavo su žmonėmis, grodavo Jam sesion. 56-tųjų spalyje jis jau turėjo savo grupę ir pradėjo pastoviai koncertuoti klubuose. Gitaristas Laris Devisas, ilgą laiką grojęs su Kingu, prisimena: “Aš sutikau Albertą, kai jis buvo ką tik atvykęs į Sent Luisą. Jie tada trise grodavo mažame Oliv gatvės bare. Aš pirmiausiai atkreipiau į jį dėmesį dėl jo balso. Jis dainavo puikiai, jo balsas stiprus. O paskui aš ir Semas Roudsas pradėjome su juo groti.

58 -taisiais Albertas įsigijo Gibson Flying V gitarą, kurią pavadino “Lucy“. Gal jis plagijavo savo bendravardį B. B. vadinusį savo gitarą “Lucile“, tačiau pats Albertas tvirtino, kad gitarą pavadinęs mėgstamos aktorės iš komedinio serialo „I Love Lucy“ (dabar rodo per Lietuvos televizijas) Lucile Boll garbei. (Beje ilgai gyvavo gandas, kad Albertas ir B. B. – broliai. Ir reikia pažymėti, kad Albertas tai paneigti ypatingai nesistengė.) Nors vėliau, jau po Alberto mirties, savo autobiografijoje B. B. Kingas rašė: “He wasn’t my brother in blood, but he sure was my brother in Blues“ (Jis nebuvo mano kraujo brolis, jis buvo mano brolis bliuze).

Albertas pamažu pradėjo pritraukti publikos dėmesį. Gitaristas Bobis Kingas prisimena vieno savo draugo pasakojimą apie tai, kad šis “matė patį didžiausią, juodžiausią, ir baisiausią tipą gyvenime. Jo gitara – kaip sušvilptas kosminis laivas, pats jis kairys ir jo batų numeris pats paskutiniausias!“ Lėtai, bet užtikrintai Albertas virto iš niekam nežinomo naujoko vienu iš žymiausiu Sent Luiso bliuzmenų.

1958 metais atsidariusiai Bobbin Records pradėjus ieškoti naujų talentų Įrašams, prisijungė ir Albertas su padidėjusia grupe. Paprastai kartu grodavo du muzikantai su pučiamaisiais ir pianistas, kartais kartu grodavo žymiausi miesto muzikantai. Muzika pasikeitė taip pat, dabar jo garsas buvo artimesnis jau džamp bliuzui “Jump blues“. Pats Albertas tapo labiau savim pasitikintis, ir jo firmimis garsas – ryškus gitaros skambesys su svinguojančiu džiazo pritarimu – pilnai susiformavo. “Aš visada mėgau džiazą, ypatingai big bendus. “- sakė Albertas – “Įrašai Bobbin Records studijoje labai orkestriniai, su aranžuotėmis, kurios suartina bliuzą ir džiazą. Tai džiazavimas aplink bliuzo gitarą.“

Kingas buvo kairiarankis gitaristas, bet grodavo apversta neperdaryta gitara – tokiu būdu žemoji E styga buvo apačioje. Nenaudodavo mediatoriaus. Vėlesniais metais jis grodavo jau perdaryta kairiarankiams gitara, tačiau stygų išdėstymas liko toks pats, kaip jam jau buvo įprasta. Jis taip pat naudojo visiškai neatitinkantį įprastų normų gitaros derinimą (t.y., prisiderindamas C taip žemai, kad galima būtų padaryti plataus diapazono stygų tempimą į šonus). Dėl šios technikos ypatybių ir buvo atpažįstamas jo grojimo stilius. Tarp Kingo Bobbin Records studijoje atliktų įrašų, prastų nebuvo. Eilė singlų pridėjusių populiarumo gerbėjų ir kolegų tarpe buvo vainikuota “Don’t Throw Your Love On Me So Strong“, kur pianinu kartu grojo I. Turneris. 61-ųjų pabaigoje ši daina pakilo iki 14 vietos ritm&blues čartuose. Muzikantu susidomėjo ir didesnės įrašų komapanijos (King Records, kurioje buvo įrašytas albumas „The Big Blues“, išleistas 63-aisiais)

Tarp kolegų muzikantų Albertas garsėjo ne tik puikiu grojimu gitara, bet ir sunkiai sugyvenamu charakteriu. Jo grupės sudėtis keisdavosi stebėtinu greičiu. Raimondas Hilas, grojęs su Kingu 60 -tųjų pradžioje prisimena: “Aš ilgai grojau su Albertu. Jis visą laiką keitė muzikantus, o man reikėdavo viską užglaistyti. Aš repetuodavau su naujokais, aiškindavau ko jis iš jų nori. Taip, Albertas ypatingas! Bet mes suprasdavom vienas kitą.“ Būgnininkas Judžinas Vašingtonas tai nušviečia šiek tiek kitaip: „Albertas – žmogus su charakteriu. Esmė tame, kad daugelis gitaristų kurie dar ir dainuoja, dažnai keičia tempą. Kada jie dainuoja ir groja, tempas vienas, tačiau kai jie nustoja dainuoti, tempas pasikeičia. Ir tai dažnai sukelia konfliktus. Taigi jis būgnininkus keisdavo kaip pirštines!“

“Alberto grupėje muzikantai uždirbdavo gerus pinigus,“ – prisimena Kenis Raisas, savo laiku metęs mokyklą, kai jį pakvietė groti Kingo grupėje, -“Albertas mokėdavo muzikantams daugiau, negu kiti: Litl Miltonas, Bilis Geilsas, netgi I. Turneris. Galima buvo neblogai uždirbti – jeigu tik tavęs neišvydavo. Jis dažnai be priežasties rėkdavo ant savo būgnininkų. Pats skaičiuodavo tempą, bet grodavo pagal nuotaiką – tai greičiau, tai lėčiau. Nors galų gale aš pripratau ir galėdavau groti tokiu tempu kaip jis. Bet mes vistiek dažnai bardavomės.“

64- tųjų gegužį Albertas vėl įrašinėjo mažoje nepriklausomoje studijoje Coun – Tree. Šioje sesijoje kartu su Kingu grojo Leo’s Five, Donas Džeimsas ir Kenis Raisas. Jie įrašė du singlus – „Worsome Baby / C.O.D.“ ir „Lonesome / You Threw Your Love On Me Too Strong“.

Vėliau Albertas Kingas pradėjo įrašinėti Stax Records – viename iš soul žanro banginių. Jame įrašinėjo Rufus, Karla Tomas, Booker T & the MGs, Ottis Redding. Iki Kingo Stax Records nebuvo nė vieno bliuzmeno ir kompanijos prezidentas, žiūrėjęs į bliuzą gana skeptiškai sutiko bendradarbiauti su Kingu tik sesers įkalbėtas. Nuo pat pradžių Albertas pasijuto čia kaip namie. Jo kūrybinės jėgos buvo pakilime ir įrašai padaryti Stax Records buvo populiarūs tarp klausytojų ir gerbėjų, bei tikrai darantys įtaką kitiems bliuzmenams. Jau pirmoje sesijoje buvo įrašytas garsusis “Laundromat Blues“,užtikrino naują Kingo pasirodymą čartuose, po penkių metų pertraukos. Kitoje singlo pusėje buvo instrumentinis kūrinys „Overal Junction“. Kingas juokaudavo, kad jo grupė, pradėdama kocertus grodavo „Overal Junction“ tol, kol visi susiderindavo. Kitoje sesijoje buvo įrašyta viena iš pačių žinomiausių Kingo dainų -“Oh Pretty Woman (Can’t Make You Love Me)“. Vėliau buvo įrašyta “Crosscut Saw“, anksčiau žinoma The Birmingham Blues Boys repertuare. Kingas atnaujino šį 30-tųjų klasikinį bliuzą, pridėjęs rumbos ritmą ir mušamųjų partiją.

67- aisiais Bucker Ti ir vokalistas William Bell įrašė dainos “Born Under A Bad Sign“ demo versiją. Daina, su jos įsimintinu rifu ir tokiomis spalvingomis frazėmis (If it wasn’t for bad luck, I wouldn’t have no luck at all) buvo tartum specialiai parašyta Albertui. Kada prie jau paruoštos demo versijos prijungė Kingo vokalą ir gitarą, šedevras buvo įrašytas! Kitoje singlo pusėje buvo įrašytas lėtas bliuzas “Personal Manager“, kuriame Albertas įgrojo vieną iš geriausių savo solo partijų. 67 -ųjų pabaigoje buvo išleistas pirmasis Kingo albumas “Born Under A Bad Sign“. Jame be minėtų buvo ir naujų dainų. Šio albumo pasirodymas sutapo, o gal ir padėjo Kingo populiarumo augimui baltaodžių jaunimo tarpe. 68 – ųjų liepą jis koncertavo žymiajame Filmore Vest – San Francisko hipių koncertų salėje. Dalis koncerto įrašų buvo išleista plokštelėje Live Wire/Blues Power – viename iš geriausių “gyvos muzikos“ bliuzo albumų, o kiti įrašai buvo išleisti po keleto metų dviejuose diskuose – Wednesday/Thursday Night In San Francisco.

Grįžęs į Memfį, Albertas įrašė pirmąjį tikrai studijinį albumą Years Gone By, dalyvaujant MGs ir pučiamųjų ansambliui The Memphis Horns. Jame buvo bliuzo klasikos kūrinių versijos: “Killing Floor“ (Howlin Wolf) The “Sky Is Crying“ (Elmore James) bei paties Kingo “Drowning On Dry Land“

Alberto albumas “I’ll Play The Blues For You“ įrašytas su grupėmis The Bar-Kays, The Movement The Memphis Horns, atspindėjo savyje tikrą puikų šiuolaikinės soul, funky ir bliuzo muzikos lydinį. Albertas čia groja natūraliai ir tarsi atsipalaidavęs. Daugelis (pvz. B B Kingas) nesėkmingai mėgino kopijuoti šį skambesį. “Answer To The Laundromat Blues“ — atsakymas jo ankstyvajam hitui, — “Angel of Mercy, “ tamsus ir lėtas bliuzas, puikusis “Breaking Up Somebody’s Home“ padarė šį albumą tarsi šiuolaikinio bliuzo biblija. Bet tikrasis deimantas – “I’ll Play The Blues For You“, kuris iki šiol mielai grojamas bliuzo radijo stotyse.

1974-aisiais Stax Records susidūrė su finansinėmis problemomis ir Albertas pasirinko Utopia įrašų studiją, kurioje išleido kitus du albumus. Tačiau abu nebuvo labai sėkmingi, Alberto vokalas ir gitara paskęsdavo akompanimento ir back vokalo gausoje. Vėliau pradėjo įrašinėti Tomato studijoje ir įrašomos muzikos kokybė žymiai pagerėjo. Baigėsi eksperimentai su soul skambėjimu ir buvo grįžta prie grynai bliuzinio skambesio. Jis dirbo Detrooito ir New Orleano studijose ir vieną iš tų sesijų buvo išleista New Orleans Heat pavadinimu. Aštuoniasdešimtųjų viduryje Albertas pasirašė kontraktą su Fantasy Records. Ten išleisti du albumai, be senų dainų versijų turėjo ir keletą gerų naujų kūrinių.

80-tojo dešimtmečio viduryje Albertas vis dažniau užsimindavo apie “išėjimą į poilsį“, o vėliau iš tiesų tai paskelbė, bet tai jam netrukdė grojimui dideliuose bliuzo festivaliuose ir tęsti gastroles Europoje. Paskutinis jo koncertas įvyko 1992 metais gruodžio 19. Sekančią dieną jis grįžo namo į Memfį ir patyrė infarktą.

Albertas Kingas mirė 1992 metais gruodžio 21 (būdamas 69 metų amžiaus).