• Kategorijos

  • Reklama

Yma Sumac – Andų lakštingala mirė

yma-sumak2

Šiemet 2008 m. lapkričio 1 d., nuo vėžio mirė žymi dainininkė, egzotiškoji 50 –tųjų sensacija – Yma Sumac. Peru dainininkė, kurią dar prisimenu iš vaikystės – iš tėvų senų plokštelių. Pamenu, klausydavau Chuncho (Miško Būtybės – įrašyta 1950) su baime ir pagarba, ir sunku tada buvo suvokti, kad tai moteriškas balsas, ir tik balsas – sintezatorių tada dar nebuvo.

Yma Sumac (taip pat buvo rašoma Imma Sumack, Ymma Sumack ir Ima Sumack) dar buvo vadinama Andų lakštingala, Peru paukščiu giesmininku.

Tikrasis Ymos Sumac vardas Zoila Augusta Emperatriz Chavarri del Castillo. Nors oficialiai vadinama sopranu, turėjo nuostabų penkių oktavų balso diapazoną (tokio diapazono nežinau ar daugiau kas turėjo ar turi). Jos balso diapazonas nuo B2 iki C7 (apytiksliai nuo 123 to 2270 Hz), tai yra nuo vyriško baritono žemųjų garsų iki aukštesnių moteriško soprano garsų. Taip ir liko nelabai aiški tikroji jos gimimo data, ir liko daugybė prasimanymų ir legendų apie jos gyvenimą ir kilmę. Pati nurodydavo gimimo datą 1927-aisiais, bet pagal jos asmeninį padėjėją Damon Devine, jos gimimo liudijime buvo įrašyta 1922 metai. Gyvenimo istorijose, savo noru apgaubtose paslaptimis ir legendomis, buvo aiškinama, kad ji kilminga Inkų princesė, kurios kilmės linija prasideda nuo legendinio inkų vado Atahualpa. Dar sovietinėje spaudoje teko skaityti, kad jos tikrasis vardas Amy Camus (Yma Sumac – atvirkščiai). Pastaroji legenda buvo sukurta apie 50- tuosius, matyt jos gastrolių Niujorke pradžios proga. Iš tiesų sceninį vardą ji paveldėjo iš motinos. Ima Shumaq, (Quechua – Amerikos indėnų kalboje) reiškia “kaip gražu!“ nors vėlesniuose interviu ji tvirtino, kad tai reiškia “graži gėlė“ ar “graži mergaitė“.

1942, Sumac ištekėjo už muzikanto ir kompozitoriaus, Moises Vivanco, žmogaus, kuris buvo sužavėtas jos balso. Tais pačiais metais vyko ir jos debiutas radijuje. “Ji yra tarsi penkios dainininkės vienoje,” pasakė Vivanco savo interviu Associated Press 1951-aisiais. “2000 metų niekas neturėjo tokio balso.” Neeilinė ir jų bendro gyvenimo istorija. 1957 jie išsiskyrė, tais pačiais metais antrąkart susituokė, ir vėl išsiskyrė 1965-aisiais.

Jos pirmasis albumas Capitol studijoje, Voice of the Xtabay (1950), parduotas daugiau negu pusę milijono kopijų pradėjo jos pakilimo dešimtmetį, kuriame be daugelio įrašų ir koncertų buvo ir atmintini pasirodymai Carnegie Hall ir Hollywood Bowl. Nuo 1961-ųjų su Inca Taky Trio surengė penkių metų pasaulinį turne, pasirodė keturiasdešimtyje tuometinės Sovietų Sąjungos miestų, Europoje, Azijoje, ir Lotynų Amerikoje. Jų koncertas Bukarešte, Rumunijoje buvo įrašytas, ir išlestas kaip albumas „Rečitalis“, tai vienintelis koncertinis Ymos Sumac įrašas.

ima-sumak1

1971 ji išleido albumą Miracles, ir grįžo gyventi į Peru. Kartais koncertuodavo Peru, Niujorke ir kitur, įrašinėjo dainas įvairiems Disnėjaus ir kitiems filmams, reklaminiams klipams, retkarčiais jos dainos iš filmų ir kitur dar iškildavo į dėmesio centrą.

1992, Günther Czernetsky sukurtas dokumentinis filmas Yma Sumac – Holivudo Inkaprinzessin (Yma Sumac – Holivudo inkų princesė). Turbūt paskutinis jos pasirodymas scenoje buvo 1997 m. liepą Kanadoje, Monrealio tarptautiniame džiazo festivalyje.

2006 m. gegužės 6-ąją, Sumac skrido į Limą, kur jai Peru Prezidentas Alejandro Toledo įteikė Orden del Sol , dar ji buvo apdovanota Jorge Basadre – žymaus Peru istoriko medaliu.

Šiemet 2008 m. lapkričio 1-ąją aštuoniasdešimt šešerių metų amžiaus Yma Sumac mirė (nors abejonių dėl jos gimimo metų liko). Mirė namuose Los Andžele, Kalifornijoj. (Storosios žarnos vėžys jai buvo diagnozuotas su tų pačių metų vasarį.)

Reklama

Kontrabosų gangsteriai – virtuoziški muzikos chuliganai

Ar kontrabosas solinis instrumentas?
Po žėrinčio Stanley Clarke solinio pasirodymo liepą RETURN TO FOREVER projekte, sakiau – Taip!
Tačiau, kad tik vieni kontrabosai grotų melodingą klasikinę muziką, klasikos popsą – to dar nebuvau girdėjęs. Pastebėjau, kad pasižiūrėti šito į Kongresų rūmus atėjo ir keletas mūsų simfoninių orkestrų kontrabosistų.
2008 09 28
Vilnius, Kongresų rūmai, anonsuose rašė:

Kontrabosų gangsteriai – Kontrabosų kvartetas „The Bass Gang“

Vilniaus kongresų rūmų sceną sudrebins neįprastas vyrukų ketvertas, susibūręs į kontrabosų ansamblį. „The Bass Gango“ – tai drąsios klasikinių kūrinių aranžuotės, gausus populiariosios muzikos repertuaras ir ryški, efektinga bei užburianti keturių kontraboso virtuozų muzika. Save vadinantys „muzikos tūzais“, fotosesijas rengiantys apsirengę kalinių drabužiais, keturi italų menininkai šmaikščiai, o kartais įžūliai elgiasi ir su muzika…

Operacija Sex – tett tęsėsi Vilniuje…

http://www.thebassgang.org/ galima pasiskaityti, kad šioje nusikaltėlių snobiškumui ir konservatyvizmui grupėje dalyvauja:
Antonio Sciancalepore – Tony Sciancalepore detto “Perez“
Andrea Pighi – Captain Pighi detto “il Killer del Pentagramma“
Alberto Bocini – Al Bocini detto “il Rugginoso“
Amerigo Bernardi – Amy da Signa detto il“Bernarda“

Jau įžygiavimas į sceną buvo teatrališkas, su ryškiu farso prieskoniu. Pradėjo nuo Mocarto “Eine Kleine Nachtmusik“ ir iškarto šiek tiek šokiravo žiūrovus, ne tik virtuozišku grojimu (visi tikri savo instrumento meistrai), bet ir gana laisva šio klasikos “popso“ interpretacija, tarsi šokiui su stručio kiaušiniais. Kitaip su kontrabosu groti smuiko ir alto partijas vargu ar įmanoma, tačiau kūrinys daugumą salė papirko. Pasirodė pavėlavę žiūrovai, kuriems buvo pasiūlyta tučtuojau kūrinį. kurio jie negirdėjo pakartoti. Ir nedidelis gabaliukas buvo pakartotas!
Toliau buvo griebta dar stipriau – Bethoveno 9 -oji. Tragizmo ir patoso vietoje liko jumoras. Su gera nuotaika ir scenoje ir priešais sceną.
Itališka daina, kurią, parodijuodamas operinių tenorų dainavimo stilių, pritariant visiems kontrabosams traukė Amerigo. Ir pirmąją koncerto dalį užbaigė šauniai sugrota D. Gillespie – A Night In Tunisia.

II dalis prasidėjo muzika, privertusia atsistoti visą salę. Buvo grojamas Lietuvos Himnas, grojamas be jumoro, būdingo visam koncertui, gal tik- kad keturiais kontrabosais. Gestas gal įžūlokas, tačiau pagrota buvo puikiai (galvojau kada jie spėjo surepetuoti). Pritarimą tam visa publika išreiškė plojimais.

O muzikinis chuliganizmas tesėsi toliau : buvo grojamas kažkoks superlydinys iš įvairių muzikos stilių kuriame skambėjo ištraukos iš Brubecko, Čiaikovskio, Andrew Lloyd Webber Jesus Christ Superstar ir kt. kūrinių, kuriuos siejo tik 5/4 ritmas. Toliau sekė Neapolietiška meilės dainelė, žavus Ástor Piazzolla kūrinys ir t. t.

Puiki , nors ir neįprasta kontrabosų muzika su šokių intarpais (Operacijos Sex-tett tęsimas;) kur gyvasis Amerigo trumpam šokiui iškviesdavo gražias lietuvaites iš salės. Ir žaismingi komentarai, mėginimai kalbėti lietuviškai (ačjū, čja daug gražjų merginų! ir t. t.)

Kadangi kontrabosai turėjo groti ir smuiko, ir alto, ir violončelės partijas, stebino tai, kad muzikantai grojo su klasikiniais keturstygiais kontrabosais, – tais pačiais, kaip jie patys sakė, kuriais groja savo kontrabosų partijas įvairiuose Italijos orkestruose.

Dainų istorijos – Tom Dooley – linksma melodija – be galo liūdna daina

Tegu sau bėga naktys, o man dienų mažai… Linksmai dainavo a. a. Janina Miščiukaitė. Lengvas lietuviškas tekstelis nuėmė sunkią lyg akmuo naštą, slėgusią tikrąjį dainos variantą. O tai dar viena iš taip vadinamų žudikų baladžių (”Murder ballads”), (prisiminkim Delilah)

Tom Dooley – The Kingston Trio

Tom Dooley

Hang down your head, Tom Dooley
Hang down your head and cry
Hang down your head, Tom Dooley
Poor boy, you’re bound to die

I met her on the mountain, there I took her life
Met her on the mountain, stabbed her with my knife

Hang down your head, Tom Dooley
Hang down your head and cry
Hang down your head, Tom Dooley
Poor boy, you’re bound to die

This time tomorrow, reckon where I’ll be
Hadn’t-a been for Grayson, I’d-a been in Tennessee (well now boy)

Hang down (your head) your head Dooley and cry
Hang down your head and cry (ah poor boy, ah-well-ah)
Hang down (your head) your head (Dooley) and cry
Poor boy, you’re bound to die

Hang down (your head) your head Dooley and cry
Hang down your head and cry (ah poor boy, ah-well-ah)
Hang down (your head) your head (Dooley) and cry
Poor boy, you’re bound to die

This time tomorrow reckon where I’ll be
Down in some lonesome valley hangin’ from a white oak tree

Hang down your head, Tom Dooley
Hang down your head and cry (ah-uh-eye)
Hang down your head Tom Dooley
Poor boy you’re bound to die (ah well now boy)

Nulenk galvą Tomai Diuli, nulenk galvą ir verk. Nulenk galvą Tomai Diuli, vargšas vaikine, tu turėsi mirti…

Dainos istorija apaugusi daugybe legendų ir iškraipytų bei išgalvotų faktų. Jau senokai bevartydamas vieną Amerikos folk dainų rinkinį, perskaičiau istoriją apie plėšiką Tomą Diulį, kuris kalnuose nužudė merginą…

Dabar internete sakoma, kad Tom Dula (dainoje rašoma kaip angliškai tariama – Dooley) buvo tikras asmuo, gimęs 1845 Elkville, Šiaurės Karolinoje, dabar Ferguson, Wilkes grafystė. Jis buvo Thomas ir Mary Keaton Dula sūnus. Buvo žinoma, kad Tomas buvo gražus, mokėjo groti smuiku, gerai šokti ir žavėti visas ledi. Būdamas 17 metų, prasidėjus karui, keturiems metams stojo karo tarnybon Elkville, tačiau pakliuvo į nelaisvę ir iškalėjo iki karo pabaigos. Pasibaigus karui jaunas ir gražus buvęs karys grįžo į gimtą slėnį.
Dar prieš tarnybą armijoje, Tomas buvo populiarus draugų ir merginų tarpe. Be daugelio kitų damų, dėl jo dėmesio varžėsi ir dvi pusseserės – Ann Foster (Melton) ir Laura Foster, kurioms (abiejoms) jis taip pat nebuvo abejingas. Nors artėjant karo pabaigai Ann meilė išblėso ir ji ištekėjo už James Meltono, tačiau pamačius grįžusį jauną ir gražų karį, meilė vėl apsuko jai galvą…
O Laura turėjo daug gerbėjų. Tarp jų ir tokį Bobą Greisoną, kurį atstūmė…
Jaunuolių draugystei nepritariant artimiesiems, Tomas su Laura sugalvojo pabėgti ir susituokti. Vieną naktį ji pasiėmė keletą drabužių (kiek galėjo pasiimti raita ant arklio) ir palikusi namus iškeliavo į sutartą vietą pasimatyti su Tomu.
Aštuoniolikmetė dingo. Šeimos organizuotos paieškos buvo nesėkmingos. Po trijų savaičių jos arklys sugrįžo išsekęs ir su nutrauktu apynasriu. Buvo rasta vieta ir medis prie kurio buvo pririštas arklys, tačiau Lauros nerado. Visi galvojo, kad merginos kūnas buvo įmestas į Yadkin upę.

Tačiau Ann Meltonn susipykus su savo seserim Pauline (kitur – Perline) Foster, pastaroji neatsargiai pagrasino, kad pasakys ką žino apie Laurą. Ann atsakė, kad ji tik pat kalta kiek ir Pauline. Tuo tuoj susidomėjo įvykį tyrę valdžios atstovai ir merginos buvo apklaustos. Pauline paliudijo, kad Laurą nužudė Tomas. Pavyko išsiaiškinti tikslesnę įvykio vietą ir kūno paieškos tesėsi. Išplėtus paieškos zoną, Lauros Foster lavonas buvo rastas negiliam kape. Jos kojos buvo sulaužytos ir krūtinėje buvo dūrio žaizda. Taip pat buvo rastas ir krepšys su drabužiais. Beje Laura Foster buvo nėščia.

Laura buvo palaidota ant aukštos kalvos, kuri nuo to laiko vadinama Lauros Foster kalva.

Žmogžudystės byla buvo sudėtinga ir paini. Įtariamųjų buvo daug. Tyrimui besitęsiant Bobas Greisonas parodė Ann Melton nosinę, kurią jis radęs Lauros nužudymo vietoj.
Tomas, žinodamas kad jis yra paskutinis žmogus matęs Laurą gyvą ir tuo pačiu pagrindinis įtariamasis, kažkodėl išvyko toliau – dirbti samdomą darbą į Wataugos grafystę. Po savaitės, kai Lauros kūnas buvo rastas, buvo surastas ir Tom Dula. Paieškai vadovavo minėtas Bobas Greisonas. Dar buvo suimtas ir įtariamas padėjęs žmogžudystėje Jack Keaton, tačiau vėliau pateikus alibi – išlaisvintas. Suimta buvo ir Ann Meltonn. Teisme advokatui pavyko apginti Ann. Pasakojama, kad ji sušukusi: „ant mano gražaus kaklo niekada nebus virvės“, o Tomas, vienai prisiekusiai liudininkei paliudijus, kad paskutinį kart matyta Laura išjojo susitikti su Tomu, buvo nuteistas pakarti. Visgi iki šiol toje byloje liko daugybė neaiškumų. Buvo tik aišku, kad Tomas kažką slėpė nuo teismo. Jis tvirtino, kad yra nekaltas ir atsisakydavo bet ką daugiau aiškinti. Gal tuo dengė Ann, kuriai buvo neabejingas, o gal ir labiau mylėjo ją negu Laurą? O gal tikrasis žudikas buvo Bobas Greisonas?

Daug legendų ir kalbų apie Tomo šaltakraujiškumą mirties akivaizdoje. Jis sėdėdamas ant savo karsto grojo bandža vežant į egzekucijos vietą. Jis juokavo, kad būtų nusiprausęs kaklą jei būtų žinojęs, kad jį kars ant tokios naujos švarios virvės. Davus nuteistajam paskutinį žodį, jis iškėlė dešinę ranką ir pasakė: „Džentelmenai, ar matote šią ranką? Ar jinai dreba? Aš niekada net plauko ant merginos galvos nenuskriaudžiau!“ Ir kartuvių liukas buvo numestas. Tomas buvo palaidotas gimtajame Yadkin upės slėnyje po obelim.

Baladė, neužilgo po Tomo egzekucijos buvo sukurta vietinio poeto Thomas C. Land, ir tarp kalniečių buvo labai populiari. 1958 Kingston trio išpopuliarino ją visam pasauly. Sakoma, kad Lauros ir Ann kapai kasmet labai lankomi turistų. Tomo kapas yra privačiose valdose ir nėra prieinamas lankytojams. „Tom Dooley“ muziejus yra Fergiusone, Šiaurės Karolinoje. Beje sklando gandai (ir nuotraukos) kuriose užfiksuota Tomo kapą belankanti Lauros vėlė…

Trys bliuzo gitaros karaliai (1) Albertas Kingas

Trys bliuzo gitaros karaliai. Tai Albertas Kingas, B.B. Kingas ir Fredis Kingas (pagal abėcėlę).

Pakalbėsim apie pirmąjį, padariusį įtaką ir įkvėpusį daugelį vėliau grojusių bliuzo gitaristų. Galima būtų paminėti žymiuosius bliuzmenus Eric Clapton, Jimi Hendrix, Mick Taylor, Warren Haynes, Mike Bloomfield, Gary Moore ir ypatingai Stevie Ray Vaughan, kuris pergrojo daugelį Alberto Kingo kūrinių. Jis taip pat turėjo didžiulį poveikį amžininkams Albert Collins ir Otis Rush.

albertking580

http://staxrecords.free.fr/paveikslėlis

Siūlau paklausyti. Beskaitant gyvenimo istoriją. Tikra bliuzo jėga…

Albertas Kingas (1923 balandžio 25 – 1992 gruodžio 21)

Tikrasis vardas – Albert Nelson, gimė Indianoloje, šalia Misisipės valstijos medvilninės plantacijų. Įspūdingo ūgio ir gana solidaus svorio, ir gal dėl to, kad jaunystėje dirbo buldozeriu, Albertas Kingas buvo vadinamas „Aksominiu buldozeriu“ (“The Velvet Bulldozer“). Jau vaikystėje dainuodavo bažnyčioje, šeimyniniam gospel ansamblyje. 1950- tais Albertas atsitiktinai susipažino su M. C. Rideriu ir persikraustė į Oceolą, Arkanzase. Rideris buvo įžymiojo T-99 klubo Oceoloje savininkas. Kadangi Oceola yra Tarp Memfio ir Sent- Luiso, šalia šešiasdešimt pirmojo kelio, kiekviena iš dažnai čia pravažiuojančių grupių laikė garbe čia sustoti. Čia lankėsi tokios garsenybės, kaip B.B. Kingas, B. Blandas, Rufus Thomas, Rosko Gordonas ir Džonas Eisas. Klubas T-99 turėjo ir besikeičiančios sudėties nuosavą grupę “In The Groove Boys“, kurioje įvairiais laikais grojo ir garsus pianistas Edis Snou. Albertas Kingas – gitaristas savamokslis, profesionalesnę karjerą ir pradėjo su “The In The Groove Boys“ atsinešęs ten pirmąją nebrangią Epifon gitarą. Oceolos tuometinis gyventojas, buvęs I. Turnerio vokalistas Džimi Tomas, tuomet dar paauglys, prisimena: – Šeštadienio vakarais Oceoloje virdavo gyvenimas. Mažas, tačiau pasiutęs miestukas. Kiekvienoje užeigoje ar kavinėje buvo lošiama iš pinigų. Ir Albertą aš atsimenu, tikrai! Mes jį vadindavome didžiuoju arba Juoduoju Albertu. Jis vairuodavo sunkvežimį – vežiodavo medvilnę, o išeiginėmis dienomis grodavo gitara.

„Mes tada mokėjome kokias tris – keturias dainas. Ir mes jas grodavome – greitai, lėtai ir vidutiniškai“ – kalbėjo pats Albertas Kingas.

Gyvenimas banguotas. Visiems ne viskas ir visada būna tik gerai. Albertas nemėgdavo prisiminti 50 tųjų pabaigoje jam vairuojant sunkvežimį, įvykusios avarijos. Jo sunkvežimis susidūrė su priešais važiavusia mašina ir keletas žmonių žuvo. Žuvusieji buvo baltieji, ir gana įkaitusi pietinių valstijų atmosfera grėsė dideliais nemalonumais. Albertas pakliuvo į kalėjimą. Laimei jau tada turėdamas gana įtakingų pažįstamų palyginus nesunkiai išsisuko.

Įkvėptas dešimčių gitaristų iš Arkanzaso ir Misisipės, radusių pripažinimą Amerikos Šiaurėje, Albertas persikrausto į Indianos valstiją, Geri miestuką. Ten jis prisijungė prie legendinių Džono Brimo ir Džimio Rido. Kadangi ir Džonas, ir Džimas buvo gitaristai, epizodiškai teko groti būgnais jų “Jimmy Reed’ band, dalyvauti keliuose ankstyvesniuose Reed įrašuose. Vėliau bliuzo muzikantų Blind Lemon Jefferson ir Lonnie Johnson Įkvėptas, bei susidomėjęs Havajietiška muzika, jis pasirinko savo pagrindiniu instrumentu elektrinę gitarą.

Nepriklausomos įrašų leidybos firmos augo kaip grybai po lietaus, ir konkurencinėje kovoje vyko tikra talentų medžioklė. Albertas prisimena pirmąjį susitikimą su Alu Bensonu, Parrot firmos savininku: “Aš laukiau jo gatvėje pusantros valandos. Jis ateina ir staiga sako – Grok. O aš neturiu nė stiprintuvo, nieko. Ką gi – pradėjau groti. Jis paklausė penkias minutes ir sako – O K, šiandien vakare ateik į studiją. Štai ir viskas.“

1953 lapkričio 30 įvyko Alberto Kingo įrašų debiutas. Sesijoje dalyvavo Vilis Diksonas su Elmoro Džeimso grupės muzikantais. Jie įrašė penkias dainas, iš kurių dvi – „Be On Your Merry Way“ ir „Bad Luck Blues“ buvo išleistos singlu. Pirmose įrašuose dar nesigirdi nei firminio „spiegiančio“ gitaros garso, kurį daugelis vėliau kopijuodavo, nei firminių gitaros rifų (kuriuos nata naton vėliau kopijavo E. Klaptonas. Bet jo vokalas jau tada skambėjo galingai. Tačiau, greitai neatradęs šlovės, Kingas 1954-aisiais grįžta į Oceolą. Dar du metai prabėgo grojant su „In The Groove Boys“ Arkanzaso užeigose. Artėjant 56-tiesiems Albertas persikraustė į Sent Luisą. Šiame mieste buvo didžiulė bliuzo paklausa ir darbo muzikantui buvo užtektinai. Bet ir varžovai buvo rimti: I. Turnerio “Kings of Rhythm“, Litl Miltono ir Ruzvelto Markso grupės, Džimo O’Nilo “Hound dogs“.

Pradžioje Kingas paprasčiausiai vaikščiodavo iš klubo į klubą, susipažindavo su žmonėmis, grodavo Jam sesion. 56-tųjų spalyje jis jau turėjo savo grupę ir pradėjo pastoviai koncertuoti klubuose. Gitaristas Laris Devisas, ilgą laiką grojęs su Kingu, prisimena: “Aš sutikau Albertą, kai jis buvo ką tik atvykęs į Sent Luisą. Jie tada trise grodavo mažame Oliv gatvės bare. Aš pirmiausiai atkreipiau į jį dėmesį dėl jo balso. Jis dainavo puikiai, jo balsas stiprus. O paskui aš ir Semas Roudsas pradėjome su juo groti.

58 -taisiais Albertas įsigijo Gibson Flying V gitarą, kurią pavadino “Lucy“. Gal jis plagijavo savo bendravardį B. B. vadinusį savo gitarą “Lucile“, tačiau pats Albertas tvirtino, kad gitarą pavadinęs mėgstamos aktorės iš komedinio serialo „I Love Lucy“ (dabar rodo per Lietuvos televizijas) Lucile Boll garbei. (Beje ilgai gyvavo gandas, kad Albertas ir B. B. – broliai. Ir reikia pažymėti, kad Albertas tai paneigti ypatingai nesistengė.) Nors vėliau, jau po Alberto mirties, savo autobiografijoje B. B. Kingas rašė: “He wasn’t my brother in blood, but he sure was my brother in Blues“ (Jis nebuvo mano kraujo brolis, jis buvo mano brolis bliuze).

Albertas pamažu pradėjo pritraukti publikos dėmesį. Gitaristas Bobis Kingas prisimena vieno savo draugo pasakojimą apie tai, kad šis “matė patį didžiausią, juodžiausią, ir baisiausią tipą gyvenime. Jo gitara – kaip sušvilptas kosminis laivas, pats jis kairys ir jo batų numeris pats paskutiniausias!“ Lėtai, bet užtikrintai Albertas virto iš niekam nežinomo naujoko vienu iš žymiausiu Sent Luiso bliuzmenų.

1958 metais atsidariusiai Bobbin Records pradėjus ieškoti naujų talentų Įrašams, prisijungė ir Albertas su padidėjusia grupe. Paprastai kartu grodavo du muzikantai su pučiamaisiais ir pianistas, kartais kartu grodavo žymiausi miesto muzikantai. Muzika pasikeitė taip pat, dabar jo garsas buvo artimesnis jau džamp bliuzui “Jump blues“. Pats Albertas tapo labiau savim pasitikintis, ir jo firmimis garsas – ryškus gitaros skambesys su svinguojančiu džiazo pritarimu – pilnai susiformavo. “Aš visada mėgau džiazą, ypatingai big bendus. “- sakė Albertas – “Įrašai Bobbin Records studijoje labai orkestriniai, su aranžuotėmis, kurios suartina bliuzą ir džiazą. Tai džiazavimas aplink bliuzo gitarą.“

Kingas buvo kairiarankis gitaristas, bet grodavo apversta neperdaryta gitara – tokiu būdu žemoji E styga buvo apačioje. Nenaudodavo mediatoriaus. Vėlesniais metais jis grodavo jau perdaryta kairiarankiams gitara, tačiau stygų išdėstymas liko toks pats, kaip jam jau buvo įprasta. Jis taip pat naudojo visiškai neatitinkantį įprastų normų gitaros derinimą (t.y., prisiderindamas C taip žemai, kad galima būtų padaryti plataus diapazono stygų tempimą į šonus). Dėl šios technikos ypatybių ir buvo atpažįstamas jo grojimo stilius. Tarp Kingo Bobbin Records studijoje atliktų įrašų, prastų nebuvo. Eilė singlų pridėjusių populiarumo gerbėjų ir kolegų tarpe buvo vainikuota “Don’t Throw Your Love On Me So Strong“, kur pianinu kartu grojo I. Turneris. 61-ųjų pabaigoje ši daina pakilo iki 14 vietos ritm&blues čartuose. Muzikantu susidomėjo ir didesnės įrašų komapanijos (King Records, kurioje buvo įrašytas albumas „The Big Blues“, išleistas 63-aisiais)

Tarp kolegų muzikantų Albertas garsėjo ne tik puikiu grojimu gitara, bet ir sunkiai sugyvenamu charakteriu. Jo grupės sudėtis keisdavosi stebėtinu greičiu. Raimondas Hilas, grojęs su Kingu 60 -tųjų pradžioje prisimena: “Aš ilgai grojau su Albertu. Jis visą laiką keitė muzikantus, o man reikėdavo viską užglaistyti. Aš repetuodavau su naujokais, aiškindavau ko jis iš jų nori. Taip, Albertas ypatingas! Bet mes suprasdavom vienas kitą.“ Būgnininkas Judžinas Vašingtonas tai nušviečia šiek tiek kitaip: „Albertas – žmogus su charakteriu. Esmė tame, kad daugelis gitaristų kurie dar ir dainuoja, dažnai keičia tempą. Kada jie dainuoja ir groja, tempas vienas, tačiau kai jie nustoja dainuoti, tempas pasikeičia. Ir tai dažnai sukelia konfliktus. Taigi jis būgnininkus keisdavo kaip pirštines!“

“Alberto grupėje muzikantai uždirbdavo gerus pinigus,“ – prisimena Kenis Raisas, savo laiku metęs mokyklą, kai jį pakvietė groti Kingo grupėje, -“Albertas mokėdavo muzikantams daugiau, negu kiti: Litl Miltonas, Bilis Geilsas, netgi I. Turneris. Galima buvo neblogai uždirbti – jeigu tik tavęs neišvydavo. Jis dažnai be priežasties rėkdavo ant savo būgnininkų. Pats skaičiuodavo tempą, bet grodavo pagal nuotaiką – tai greičiau, tai lėčiau. Nors galų gale aš pripratau ir galėdavau groti tokiu tempu kaip jis. Bet mes vistiek dažnai bardavomės.“

64- tųjų gegužį Albertas vėl įrašinėjo mažoje nepriklausomoje studijoje Coun – Tree. Šioje sesijoje kartu su Kingu grojo Leo’s Five, Donas Džeimsas ir Kenis Raisas. Jie įrašė du singlus – „Worsome Baby / C.O.D.“ ir „Lonesome / You Threw Your Love On Me Too Strong“.

Vėliau Albertas Kingas pradėjo įrašinėti Stax Records – viename iš soul žanro banginių. Jame įrašinėjo Rufus, Karla Tomas, Booker T & the MGs, Ottis Redding. Iki Kingo Stax Records nebuvo nė vieno bliuzmeno ir kompanijos prezidentas, žiūrėjęs į bliuzą gana skeptiškai sutiko bendradarbiauti su Kingu tik sesers įkalbėtas. Nuo pat pradžių Albertas pasijuto čia kaip namie. Jo kūrybinės jėgos buvo pakilime ir įrašai padaryti Stax Records buvo populiarūs tarp klausytojų ir gerbėjų, bei tikrai darantys įtaką kitiems bliuzmenams. Jau pirmoje sesijoje buvo įrašytas garsusis “Laundromat Blues“,užtikrino naują Kingo pasirodymą čartuose, po penkių metų pertraukos. Kitoje singlo pusėje buvo instrumentinis kūrinys „Overal Junction“. Kingas juokaudavo, kad jo grupė, pradėdama kocertus grodavo „Overal Junction“ tol, kol visi susiderindavo. Kitoje sesijoje buvo įrašyta viena iš pačių žinomiausių Kingo dainų -“Oh Pretty Woman (Can’t Make You Love Me)“. Vėliau buvo įrašyta “Crosscut Saw“, anksčiau žinoma The Birmingham Blues Boys repertuare. Kingas atnaujino šį 30-tųjų klasikinį bliuzą, pridėjęs rumbos ritmą ir mušamųjų partiją.

67- aisiais Bucker Ti ir vokalistas William Bell įrašė dainos “Born Under A Bad Sign“ demo versiją. Daina, su jos įsimintinu rifu ir tokiomis spalvingomis frazėmis (If it wasn’t for bad luck, I wouldn’t have no luck at all) buvo tartum specialiai parašyta Albertui. Kada prie jau paruoštos demo versijos prijungė Kingo vokalą ir gitarą, šedevras buvo įrašytas! Kitoje singlo pusėje buvo įrašytas lėtas bliuzas “Personal Manager“, kuriame Albertas įgrojo vieną iš geriausių savo solo partijų. 67 -ųjų pabaigoje buvo išleistas pirmasis Kingo albumas “Born Under A Bad Sign“. Jame be minėtų buvo ir naujų dainų. Šio albumo pasirodymas sutapo, o gal ir padėjo Kingo populiarumo augimui baltaodžių jaunimo tarpe. 68 – ųjų liepą jis koncertavo žymiajame Filmore Vest – San Francisko hipių koncertų salėje. Dalis koncerto įrašų buvo išleista plokštelėje Live Wire/Blues Power – viename iš geriausių “gyvos muzikos“ bliuzo albumų, o kiti įrašai buvo išleisti po keleto metų dviejuose diskuose – Wednesday/Thursday Night In San Francisco.

Grįžęs į Memfį, Albertas įrašė pirmąjį tikrai studijinį albumą Years Gone By, dalyvaujant MGs ir pučiamųjų ansambliui The Memphis Horns. Jame buvo bliuzo klasikos kūrinių versijos: “Killing Floor“ (Howlin Wolf) The “Sky Is Crying“ (Elmore James) bei paties Kingo “Drowning On Dry Land“

Alberto albumas “I’ll Play The Blues For You“ įrašytas su grupėmis The Bar-Kays, The Movement The Memphis Horns, atspindėjo savyje tikrą puikų šiuolaikinės soul, funky ir bliuzo muzikos lydinį. Albertas čia groja natūraliai ir tarsi atsipalaidavęs. Daugelis (pvz. B B Kingas) nesėkmingai mėgino kopijuoti šį skambesį. “Answer To The Laundromat Blues“ — atsakymas jo ankstyvajam hitui, — “Angel of Mercy, “ tamsus ir lėtas bliuzas, puikusis “Breaking Up Somebody’s Home“ padarė šį albumą tarsi šiuolaikinio bliuzo biblija. Bet tikrasis deimantas – “I’ll Play The Blues For You“, kuris iki šiol mielai grojamas bliuzo radijo stotyse.

1974-aisiais Stax Records susidūrė su finansinėmis problemomis ir Albertas pasirinko Utopia įrašų studiją, kurioje išleido kitus du albumus. Tačiau abu nebuvo labai sėkmingi, Alberto vokalas ir gitara paskęsdavo akompanimento ir back vokalo gausoje. Vėliau pradėjo įrašinėti Tomato studijoje ir įrašomos muzikos kokybė žymiai pagerėjo. Baigėsi eksperimentai su soul skambėjimu ir buvo grįžta prie grynai bliuzinio skambesio. Jis dirbo Detrooito ir New Orleano studijose ir vieną iš tų sesijų buvo išleista New Orleans Heat pavadinimu. Aštuoniasdešimtųjų viduryje Albertas pasirašė kontraktą su Fantasy Records. Ten išleisti du albumai, be senų dainų versijų turėjo ir keletą gerų naujų kūrinių.

80-tojo dešimtmečio viduryje Albertas vis dažniau užsimindavo apie “išėjimą į poilsį“, o vėliau iš tiesų tai paskelbė, bet tai jam netrukdė grojimui dideliuose bliuzo festivaliuose ir tęsti gastroles Europoje. Paskutinis jo koncertas įvyko 1992 metais gruodžio 19. Sekančią dieną jis grįžo namo į Memfį ir patyrė infarktą.

Albertas Kingas mirė 1992 metais gruodžio 21 (būdamas 69 metų amžiaus).

Peaches Staten – Čikagos bliuzas ir gera nuotaika

http://www.gmklubas.lt/ rašo:

Peaches Staten – Čikagos bliuzas

Rugsėjo 1 d.

Peaches Staten - Čikagos bliuzas

  • Rugsėjo 1 d. 19 val. Kaune, Nemuno krantinės amfiteatro scenoje (prie Daugirdo g.)

Pristatyme rašoma:

Tikra Čikagos bliuzo primadona Peaches Staten gastroliuoja Europoje nuo 1997. Ji koncertavo daugelyje festivalių, grojo klubuose, įrašė kompaktinę plokštelę su Nick Bekattini “Nick and Peaches –Live at Blue Sun” 2001. Peaches Staten grupė siūlo jaudinantį šiurkštaus balso ir sprogstančios gitaros derinį, jis pateikiamas harmoningai su gilia bliuzo ir soulo įkrova, o taip pat mažu fanko šlakeliu. Peaches užaugo klestinčioje Čikagos bliuzo scenoje, o išugdė ją gospelas, bliuzas ir soulas. Jos patėvis buvo dižėjas keliuose turtinguose Čikagos klubuose,o mama buvo socialinio klubo narė, rengiančio vakarėlius, kuriuose trindavosi gerai žinomi bliuzo muzikantai. Ši dinamiška,smulkutė moteris pradėjomuzikinę karjerą gana netikėtai,dirbdama padavėja bliuzo bare. Kartą jos draugė paklausė,ar ji kartais dainuoja. Peaches dainuodavo tik duše. Kadangi draugė pagyrė jos balsą ji užlipo ant scenos padainuoti. Ji buvo gimusi būti scenoje, jos šiurkštus soulo balsas, kurį išgirdus norisi išgirsti jį dar ir dar kartą.. Joje galima išgirsti ir Tiną, ir Ettą, ir Koko. Jos įspūdingas, energingas pasirodymas padarė Peaches garsiausia žvaigžde labai konkurencingoje Čikagos bliuzo scenoje. Ji koncertavo ir pasidarė įrašus su Katie Webster, Johny B. Moore, Billy Branch, Carl Weathersby ir daugeliu kitų. Ankstyvos karjeros metu apie ją dažnai buvo rašoma Ladies Blues Revue kartu su Čikagos bliuzo veteranais Bonnie Lee ir Karren Carrol. Dabar ji dažnai pasirodo Čikagos bliuzo scenose. Neseniai pasirodė jos nauja kompaktinė plokštelė “Time Will Tell”.
Grupė:
Peaches Staten (vocals & washboard)
Nick Becattini (guitar)
Peewee Durante (keyboards)
Janko (bass)
Mario Marmugi (drums)

(Pastaba po koncerto. Čia aš vėl piktas. Turėtų pagaliau, vieną kartą organizatoriai išsiaiškinti kas gros.
Rašoma, kad Nick Becattini, bet ar tikrai? Tik Italijoje yra toks gitaristas. Ir Mario Marmugi italų būgnininkas, tikrai ne juodaodis. Janko – irgi italų bosistas ( superjanko.it ). Tai kažkurių koncertų Italijoje sudėtis. Ir kai kurie iš šių muzikantų yra mano draugai MajSpejse…)

Vėliau:

Su Peaches Staten Kaune kartu grojo puikūs muzikantai iš Čikagos. Ji rašo:

Peaches Staten Peaches S..

Sep 19, 2008 10:50 PM

Ciao Gintas,
I’m happy you enjoyed our show. The musicians are also from Chicago.

Mike Wheeler
Guitar/Vocals
Brian James Keyboards
Cleo Cole Drums
Larry William Bass/Vocals
Thanks for the compliment. Have a great weekend
Peaches

Tęsinys
Dar kartą paklausyti tikro, žavaus Čikagietiško bliuzo..?
Dar kartą pagirti Geros muzikos klubą „apdedantį“ daugelį mūsų koncertų ir kitų renginių organizatorių ?
Nėra ką čia daugiau rašyti – VAŽIUOJAM!

Taigi nuvažiavom. Į paskutinį (sezono uždarymo) koncertą Nemuno krantinės amfiteatro scenoje. Jau žinojau, kad bilietus puikiausiai galima įsigyti vietoje. Šįkart, scena jau buvo su stogu (palapine) kuri, aišku, apsaugo dainininkus ir aparatūrą nuo gamtos išdaigų – lietaus, tačiau man gaila buvo žavaus tekančios upės vaizdo, taip tinkančio bliuzui (žr. Carlos Johnson koncertą):

Koncertas prasidėjo (po garso tikrinimo) nuo grupės keleto žavių, gyvų (daugiau panašesnių į funk) kūrinių.

Iš karto buvo galima pajusti, kad groja tikri savo srities meistrai. Nepriekaištingas ritmas, gana puikus gitaristo balsas (beje dainavo visi, išskyrus būgnininką) puikios solo partijos. Po galais, Čikagoje pilna baruose bliuzą grojančių nuostabių muzikantų ir kodėl tik Geros muzikos klubas sugeba juos pasikviesti? Pažiūrėjus į šiemetinę patirtį, bliuzo naktys (žymiausias lietuviškas bliuzo festivalis!) su savo etatinėmis“ kasmet besikartojančiomis grupėmis ir 2 – 3 naujai kviestiniais svečiais (šiemet net nelabai bliuziniais) atrodo nykokai.

Ir po gal 3 ilgokų kūrinių į sceną išėjo ji. Čia turėčiau truputį pakalbėti apie įvaizdį. Profilyje MySpace http://www.myspace.com/peachesstaten kur kol kas tik keletas nuotraukų (reikia pasakyti – ne itin simpatiškų) ir keturi kūriniai, visiškai neatspindi nei dainininkės temperamento, nei tikrojo įspūdžio, kurį patiri koncerte. Pasižiūrėjęs ten, galvojau išeis į vėlyvąją Ellą Fitzgerald panaši storulė, kuri sužavės balsu ir pralinksmins (kaip darydavo vėlyvoji Ella) publiką storulės mėginimu šokti.

Nieko panašaus! Į sceną įstryksėjo žavi , nors ir apvalokų formų juodaodė, seksualia, permatoma suknele ir visus užbūrė ne tik savo balsu bet ir judesiu (VIDEO BUS VĖLIAU!).

Ir jos grojimas ta “metaline skalbimo lenta“ su šaukštais gražiai papildė ir be to puikų ansamblio ritmą.
Įdomu, kaip koncertas būtų vykęs Vilniuje… Pastebėjau, kad Kauno publika šiek tiek labiau susikausčiusi ir sunkiau “užvedama“. Gal dėl to, kad į koncertus susirenka solidesni žmonės ir mažiau entuziastingo jaunimo?

Kuklioje palapinėje, muzikos dėka, viskas blizgėjo, (išskyrus skurdų apšvietimą, labiau apšvietusį palapinės galinę sieną o ne muzikantus ir solistę). Bet tai trukdė tik kokybiškesniam fotografavimui ir filmavimui, jokiu būdu ne muzikos klausymui ir bendram įvaizdžiui.

Daina ir šokis, žavus bliuzo ir funky mišinys…

Ir gera nuotaika. Nors atvažiavau po darbo, suirzęs, apniktas kasdienybės, pamiršau viską. Kaip jie tai sugeba…

Ir (Kauno jaunimo džiaugsmui) į sceną buvo iškviesta savanorė (vardą parašysiu vėliau, reikia pasitikrinti video) kad pagrotų ta pačia “metaline skalbimo lenta“ su šaukštais. Drasuolė lietuvaitė, beje gana neblogai jaučianti ritmą, nepasimetė tarp bliuzo meistrų ;)

Galiausiai, koncertui einant į pabaigą, kai uždainavo senąjį bliuzo hitą (išpopuliarintą Muddy Waters’o dar 1957- aisiais) “Got My Mo-Jo Working“ jos modžio (amuletas) suveikė ir dainininkei pavyko prisikviesti pagaliau “užvestą“ publiką arčiau.

Šoko beveik visi. Pirmoji rudens diena puikiame bliuzo koncerte daugelį žmonių sužavėjo ir apsvaigino muzika, nereikėjo ir tądien uždrausto alkoholio (nors kai kas, mačiau, vis tik atsinešė;).

Dainų istorijos – Blue canary – žydrų kanarėlių nebūna

3 yellow canaries

Blue Canary

BLUE CANARY
(Vincent C. Fiorino)
Dinah Shore

Blue canary, she feels so blue
She cries and sighs, she waits for you
Blue canary, the whole day long
She cries and tries to sing a song

Boy canary will sing a tango
He will sing a sweet lullaby
He will try to chase your blues away
So please sweetheart, don’t cry

Blue canary, don’t feel so blue
For I know just what to do
It won’t take long to sing this song
And then fly home to you

Blue blue blue canary
Tweet tweet tweet the whole day long
She cries and sighs and tries
To tweet tweet tweet, to sing a song

Blue blue blue canary
Tweet tweet tweet the whole day long
She cries and sighs and tries
To tweet tweet tweet, to sing a song

The mime-group “Actors“ – Blue canary (Лицедеи)

Blue canary – garsiausias mimų grupės “Лицедеи“ numeris, jų vizitinė kortelė aštuntame ir devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Apie numerio sukūrimą pasakojama, kad kluonas Robertas Gorodeckis kolekcionavęs plokšteles, kartą paklausęs “Blue canary“ iš savo kolekcijos, ir net nelabai suprasdamas apie ką ten dainuojama, pamėgino sukurti numerį trims mimams. Pradėjęs dirbti su “Licedei“, numerį parodė jiems. Viačeslavas Poluninas (vadovas) numeriu susižavėjo. Pirmą kartą “Blue canary“ buvo atliktas 1981 Leningrado jaunimo rūmuose. Scenoje stovėjo Robertas Gorodeckis, Nikolajus Terentjevas ir Valerijus Keftas.

Daina „Blue canary

Dainos autorius Vince Fiorino. Vince Fiorino grojo tūba “džiazo karalium“ vadinto Paul Whiteman (pagal su juo nufilmuoto filmo pavadinimą) orkestre. Vėliau Vince sukūrė nuosavą ansamblį ir atidarė Floridoje naktinį klubą kur grodavo ir įrašinėdavo savo kūrinius. Vienas iš žinomiausių plokštelė – “Golden tuba“.

Dainos Blue canary žodžius ir muziką Vince Fiorino parašė 1953 metais, žymiai Holivudo aktorei ir daininkei Dinah Shore. Tais pačiais metais dainą įrašė ir paties autoriaus “Vince Fiorino orchestra“ su orkestro dainininke Tina. Kita žinoma Fiorino daina Red canary, įgrota Vice Fiorino trio (mano nuomone , deja, neprilygsta grakštumu ir lengvumu ankstesnei).

Red canary –  Čia galit pasiklausyti ir atsisiųsti boomp3.com

Vėliau Blue canary dainavo daugelis žymių dainininkų ir originalo (anglų kalba) ir kitomis kalbomis. Tarp jų ir Licedėjų fonogramoje girdimas bulgarų duetas Marija Koseva ir Nikola Tomov, kurių itališką kanarėlės versiją išleido ir sovietinė plokštelių firma “Melodija“, Bela Sanders su orkestru 1953 (vokiškai), Elder Barber,1954 (ispaniškai) – “Canario triste“ir italų daininkai Marisa Fiordaliso & Carlo Buti, 1956.

Marisa Fiordaliso & Carlo Buti – Čia galit pasiklausyti ir atsisiųstiboomp3.com

Daina buvo populiari Japonijoj, ją japoniškai dainavo Jokimura Idzumi, Pedro & Capricious, irgi skirtingomis versijomis japonų kalba. Dainą dainavo The Peanuts, Frank Chickens (Kazuko Hohki ir Kazumi Taguchi)1984, Renate Holm ir dar daugelis kitų. Teko girdėti ir lietuviškai.

Kanarėlė

Kanarėle , paukšteli mielas , tu man pašvilpauk , pradžiugink sielą
Kanarėle , pasaulis mažas , tiek daug merginų ir visos gražios

Pačiulbėk joms tyliai tyliai , užburtos nakties serenadą
Kai alyvų kvapas verčia mirt nuo meilės , kaip iš bado
O gyvenimas vis eina , eina taip kad jo nesimato
Juk alyvų kvapas verčia mirt nuo meilės , kaip iš bado

Kanarėle , primink man vardą , to s kur mano likimą bando
Kanarėle , primink man dainą , ji kaip laimė – neturi kainos

Mano kanarėlė , ji viena mažam narvely
Ir čiulba ulba per dienas , į laisvę skrist negali
Mano kanarėle , mes abu labai panašūs
Dainuojam apie meilę sau vieni , nors nieks neprašo

Kanarėle , balseli mielas , tave išgirdus suvirpa siela
Kanarėle , dainų paukšteli , pas mano meilę parodyk kelią
青いカナリヤ Blue Canary

Itališki teksto variantai

Blue canary (Кarlo Butti dainuota versija, žodžių autorius Karera)
Blue canary di ramo in ramo,
Gorgheggi al vento il tuo richiamo.
Blue canary attend’ invano
Che torni al nido chi andò lontano.

Ogni fiore del mio giardino
Sullo stelo se l’è chinato
Ed ascolta intimidito
La tua favol’ accorata.

Sopra i rami del grande pino
Da quel nido dimenticato
S’ode a sera disperato
Il richiamo a chi è partito.

Blue canary che affidi al vento
Le tristi note del tuo tormento,
Blue canary nel bel tramonto
Ti sento amico del mio rimpianto.

Blue blue blue canary — tui, tui, tui — si perde l’eco
Se piangi o canti al tramontar — tui, tui — ripete il vento.

Čia galit pasiklausyti ir atsisiųstiboomp3.com

Blue canary (Kosevos ir Tomov versija)

Sakoma, kad čia dainuojama retu italų kalbos dialektu, kurio nebesupranta dabartiniai italai, tačiau greičiausiai Koseva ir Tomov itališkus žodžius mėgino atrinkti iš klausos, net nematę itališko teksto. Bet dainos atlikimas turbūt geriausias iš mano girdėtų ir ta italų kalba skamba kažkaip egzotiškai. Be to fonogramoje girdisi traukinys, durų girgždėjimas, kiti garsai – atrodo, kad tai kažkokio filmo fonogramos dalis. Deja nieko čia daugiau neatkapsčiau.

O kodėl Blue canary? Susidomėjau, vos išgirdęs tą dainą. Ir net pasižiūrėjau kaip atrodo kanarėlės. (Nors, kai atradau angliškus žodžius – viskas pasidarė aišku – Blue canary, don’t feel so blue…).

2268__500x375_3-white-throated-canary

O kanarėlės būna geltonos, būna pilkos. Žydrų kanarėlių nebūna. Tačiau čia reikia prisiminti, kad net itališkame dainos variante dainuojama angliškai “Blue canary“. Todėl, kad angliškai “blue“ reiškia ir liūdnas. Taigi daina vadinasi “liūdna kanarėlė“. Dar apie pavadinimą “Blue canary“ pasakojama, kad seniau šachtininkai kanarėles narveliuose imdavo į šachtas, kad apsisaugoti nuo apsinuodijimo dujomis. Jeigu jautri kanarėlė žūdavo, šachtininkai dar turėdavo laiko pasukti atgal ir išlikti gyvi. Todėl kanarėlė ir liūdna.

Dainų istorijos – Green, green grass Of Home – svajinga melodija – liūdna daina

*****

Tom Jones – Green, green grass Of Home

Po galais, kol spėjau parašyti – This video has been removed due to terms of use violation.

Bet buvo geras klipas – Tom Jones dainuojantis už grotų… Todėl ir nebepasitikiu internetu. Galima dar paieškoti – metacafe, googlevideo, ir t.t.

Įdedu kitą:

Country Dainą Green, green grass Of Home – “Žalia, žalia namų Žolė“ parašė Claude “Curly“ Putnam Jr., dainuota ir išpopuliarinta Porter Wagoner 1964 metais ir Bobby Bare 1965metais. 1966- aisiais Tom Jones iškėlė dainą į UK singlų čarto viršūnę ir išlaikė ten septynias savaites, atnešdama daininikui ir vėlesnių laimėjimų. Vėliau dainą perdainavo daugelis žymių dainininkų – Johnny Cash’as jo 1968 metų “ Johnny Cash at Folsom Prison“ albume, Joan Baez jos 1969 “David’s Album albume, 1971-aisiais Stompin’ Tom Connors jo“Stompin’ Tom Connors, ‘LIVE’ at the Horseshoe“ albume , ją dainavo Elvis Presley 1975-aisiais, dainavo Kenny Rogers savo 1977metų albume Kenny Rogers.

Green, Green Grass Of Home

The old home town looks the same,
As I step down from the train,
And there to greet me are my mamma and my poppa;
Down the road I look, and there runs Mary,
Hair of gold, lips like cherries,
It’s good to touch the green, green grass of home.
CHORUS:
Yes, they’ll all come to meet me,
Arms a-reachin’, smilin’ sweetly,
It’s good to touch the green, green grass of home,

The old house is still standin,
‘Though the paint is cracked and dry,
And there’s that old oak tree,
That I used to play in.
Down the lane I’ll walk with my sweet Mary,
Hair of gold and lips like cherries,
It’s good to touch the green, green grass of home.

Then I awake and look around me,
At the four gray walls that surround me,
And I realize …Yes… I was only dreaming,
For there’s a guard and a sad old padre,
Arm in arm we’ll walk at daybreak,
And at last I’ll touch the green green grass of home.

Yes, they’ll all come to see me
in the shade of that old oak tree,
as they lay me ‘neath the green, green grass of home.

Dainuojama apie žmogų buvusį toli, pasiilgusį namų. “Senas namas vis toks pat. Kai aš išlipsiu iš traukinio, mane pasitiks ir pasveikins tėtis ir mama, aš pažvelgsiu į kelią ir pamatysiu atbėgančią mylimąją Meri – auksiniai plaukai ir lūpos kaip vyšnios. Ir gera bus paliesti žalią, žalią namų žolę. Taip! maloniai šypsodamiesi, ištiesę rankas jie visi ateina manęs pasitikti… Tebestovi senas namas išdžiūvusiomis sienomis, suskeldėjusiais dažais , tebėra senas ąžuolas kur aš žaisdavau, o aš einu keliuku su savo saldžiąja Meri ir gera paliesti žalią namų žolę…“

“Tada aš prabundu ir pamatau keturias pilkas sienas ir suprantu, kad tik sapnavau. Šalia budi sargyba ir senas liūdnas kunigas, kurie auštant nuves mane už rankos ir pagaliau aš paliesiu žalią namų žolę.“ Taip dainuoja kalinys mirtiniinkas, laukiantis egzekucijos – jis sugrįš namo, prie žalios namų žolės tik tam, kad būtų palaidotas. “Taip, jie visi atvyks, kad pamatytų mane to seno ąžuolo šešėlyje, kadangi jie paliks mane ‘po žalia, žalia namų žole.“

Joan Baez – The Green Green Grass Of Home

Išversta į daugybę kalbų daina susilaukė populiarumo ir kitose šalyse – Švedijoje (“En sång en gång för längese’n“), Serbijoje (“Zelena trava doma mog“), vėliau ir kitose. Esu girdėjęs ir lietuvišką variantą. Pirmąkart – dainuojamą išeivijos dainininkės Vandos Stonkus (apie ją ir jos dar sovietmečiu klajojusius įrašus planuoju parašyti vėliau). Girdėjau ir naujesnį bei geresnį vertimo variantą, gaila nežinau kieno.

Elvis Presley – Green, green grass of home

Įdomu, kad žmonės, nepataisomu optimizmu dažnai mėgina ištaisyti liūdnas dainas ar liūdnus pasakojimus. (Apie Kiwi istoriją jau turiu juodrašty). Hepiendas būtinas. Šioje dainoje norvegų dainininkas Tor Endresen pakeitė tik kelis paskutinio stulpelio žodžius “ For there’s a guard and a sad old padre,“ (čia sargyba ir senas liūdnas kunigas) į “there’s a garden and a sad old partridge“ (čia sodas ir sena liūdna kurapka) ir daina, ypatingai nepakeitusi net žodžių skambesio, įgavo visiškai kitokią prasmę. Nuėjo velniop dainos tragizmas, netikėti posūkiai, sakyčiau – net meninė vertė ir visa romantika. Liko blizgantis šlageris. Kaip popierinės (plastmasinės) gėlės.