• Kategorijos

  • Zujūnai 2016 kovo 8
#besmegenis, #pavasaris

Nepraeikim pro mažus stebuklus – Lance Harrison Bliuzo Naktyse 2008

Kiekvienos bliuzo naktys man pateikia kažkokį siurprizą. Pernykštis atradimas – Lance Harrison.

Mano nuomone, mažoka dėmesio festivalyje buvo skirta šitam puikiam muzkantui – pasirodymas vyko vidurdienį, todėl žiūrovų buvo mažoka, kiti buvo užsiėmę visokiausiais savo reikalais – šašlykų kepimu, futbolu ir krepšiniu, maudynėmis, poilsiu.

Lance 01

Lance Harrison – muzikantas, dainų autorius, komikas, pasakotojas, imitatorius ir dar daugiau… Keliauja po pasaulį su savo žmona Donna. Muzika ir menas lydi jį visą gyvenimą. Lance vienas, arba su savo grupe atlieką originalią Amerikos pietų Roots (šakninę, priešbliuzinę, t.y. folk) ir bliuzo muziką.
Ir nuostabiausia – pats kuria tokią pat, taip puikiai jausdamas bliuzą, kad nežinodamas nelabai atskirsi, kuriam bliuzui jau šimtas metų, o kurį gal visai neseniai sukūrė pats Lance.

Lance 04

Ir Lance savo pasirodymu nukėlė mus į bliuzo pradžios laikus, tikrąjį, pietietišką Amerikos bliuzą, istorinį stilių, kurio rėmuose Lance dar kuria dainas ir pats. Pradžioje šauniai ir originaliai atliko Roberto Džonsono, vieno iš žymiausių, apsupto legendomis (matėt 1986 filmą Crossroads), Delta bliuzo muzikantų – Walking Blues.

Toliau sekė kukliai susirinkusią publiką – tikruosius bliuzo gerbėjus sužavėję Mississippi John Hurt‘o linksmasis
Candy Man“, Pearl Brewer‘io „Hangman, Hangman“, Muddy Waters‘o „Long Distance Call“ paties Lance Harrison‘o „I’m Bad“ ir kiti…

Didelę pasaulio dalį apkeliavęs muzikantas, stebėtinai gyvas ir energingas, komunikabilus ir demokratiškas. Vėliau matėte jį draugiškai bendraujant su bliuzo naktų publika, ir net kartu žaidžiant lauko žaidimus.

Lance 06

Daugiau video rasite :
http://www.youtube.com/vaigys

Nepamirškit palapinės ir piniginės! Jau rytoj!

Kojos

http://bluesmusic.lt

Reklama

Peaches Staten & Band – Čikagos bliuzo balsas su itališka romantika

Tiems kurie turėjo laimę ir garbę aplankyti abu Peaches Staten koncertus Lietuvoje turi nuostabią galimybę palyginti bliuzo stilius ir suprasti kaip skiriasi skirtingų bliuzo grupių veidas ir koks įvairiaspalvis – kaip vaivorykštė – gali būti bliuzas. Pernai, kur, kaip jau buvo rašyta, girdėjome du koncertus vietoje vieno – t.y. tikrų čikagiečių Mike Wheeler (gitara/vokalas) ir jo kolegų pasirodymą. Prieš Peaches pasirodymą Mike Wheeler ilgiau negu 40 minučių grojo ir dainavo keturis nuostabius ilgus Blues / Funk kūrinius. Tai verta atskiro straipsnio iliustruojant bluesmusic.lt archyve turimais video įrašais.
Abiejose koncertuose, savo unikaliu balsu dainavo ta pati solistė. Ir kai kurie kūriniai kartojosi.
Tačiau pernykščiame koncerte girdėjome šiurkštoką, kaip pats gyvenimas, tikrai čikagietišką bliuzo stilių su gana ryškia funk pulsacija. Viską „vežė“ čikagiečių ritmas, funk – super ritmas. Ir Peaches balsas čia harmoningai įsipiešė, pasijuto kaip savo namuose – Čikagoj ir ėmė viskam vadovauti! Be to, iki tol sunkiai nutuokiau, kaip gracingai, net drįsčiau pasakyti – seksualiai, galima šokti bliuzą! Retokai mus aplanko bliuzo damos. Kaip, deja, ir pats bliuzas…

Kartu su Peaches Staten atvyko labai įdomios itališkos sudėties grupė (Luca Giordano savo puslapyje vadina „Peaches Staten band“):

Luca Giordano (Italia) – gitara, vokalas – http://www.myspace.com/lucagiordanoblues
Mums, Italijai ir visam bliuzo pasauliui gerai pažįstamas gitaristas. Dažnai groja Čikagos bliuzo klubuose. Nebe pirmą kartą Lietuvoje. Jau ir frazių keletą lietuviškų išmokęs. (Italams lengviau – italų kalbos fonetika labai panaši į lietuvių)

Pippo Guarnera – klavišiniai http://www.myspace.com/sketchesofsicily
Čia įdomiausia detalė, labiausiai papuošusi bliuzą romantine gaida. Sicilietis, aranžuotojas, kompozitorius, orkestruočių kūrėjas, muzikos mokytojas. Mūsų girdėti Hammondo vargonai – jo hobis. Kaip ir domėjimasis Apple kompiuteriais, mokslo fikcijomis, ir Sicilietiška virtuve.

Enzo Vince Vallicelli – perkusija http://www.myspace.com/vincevallicelli
2003-jų Italian Swing Award nugalėtojas. Žymus dainavimu ir meistrišku grojimu ne tik būgnais, bet ir skalbimo lenta(frattoir).

Italai šiek tiek nustebino mane, šioje grupės sudėtyje tradicinę bosinę gitarą pakeitę atitinkamu registru Pippo Guarnera klavišiniuose. Toks grupės grojimo variantas (vienas muzikantas – už du) gana sunkus ir šiek tiek ribojantis klavišininko galimybes ir laisvę improvizuoti – kairė ranka turi tarsi pririšta dirbti tik ritmui ir ritmiškai visada būti priekyje. Nieko nėra labiau griaunančio ritmą, negu atsiliekanti boso partija, o tokia rizika atsiranda grojant tokiu stiliumi. Tačiau šį egzaminą maestro Pippo Guarnera laikė labai meistriškai, ir bosinės gitaros fizinis nebuvimas greitai užsimiršo. O jau iš pat pradžių nustatę savitą grojimo nuotaiką ir net šiek tiek (man) nostalgiškai senovinį, rokinį britų The Shadows skambėjimą primenantį, gitaros ir Hammondo vargonų garso stilių, italai jautresnius klausytojus užbūrė romantika. Tai taip gražiai tiko prie tekančios upės ir išlindusios iš debesų besileidžiančios saulės (kuri apšvietusi dalį scenos sunaikino paskutines galimybes vaizdo videofiksavimui iš toliau).
Grupės romantiška įžanga truko neilgai ir, kaip visada, užlipusi ant scenos visas koncerto „vadžias“ perėmė Peaches Staten. Iš pat pradžių paprašė publikos paploti, kad nebūtų lietaus. Ir prasidėjo, matyt jai įprastas, bliuzo spektaklis – pokalbis ir juokai su publika, kvietimas ploti ir dainuoti kartu.


Skambėjo ir nauji bliuzai ir pernykštės dainos, tačiau skambėjo visiškai kitaip. Iš Čikagos ir tradicinio čikagietiško bliuzo čia teturėjome tik nuostabų Peaches balsą ir kartais – Luca Giordano solo gitaros rifus. O bendra bliuzo nuotaika jau buvo visiškai kitokia negu pernai. Kitoks tų pačių atliekamų bliuzų tempas, laisvesnis ritmas, didžiulis grupės skambesio dinaminis diapazonas – nuo tylaus šnabždesio iki garsaus riksmo… Ir romantiškas, švelnus Pippo Guarnera Hammondo vargonų garsas.
Bei šiek tiek švelnesnis būgnininko Enzo Vince Vallicelli grojimo stilius, be stipraus pernykščio „byto“. Vienintelė nekukli pastabėlė – ne visada sėkmingas back vokalo garsumas,gal garso operatoriaus darbo netikslumai… Ir pratesdama romantišką bliuzo nuotaiką Peches tiesiog žėrinčiai atliko ritmenbliuzinį hitą „I’d Rather Go Blind“ (išpopuliarintą Ettos James)


Kitokius I’d Rather Go Blind atlikimo variantus galima pasižiūrėti http://bluesmusic.lt/ video iš pasaulio skyriuje.

O „persikinio“ balso savininkė, žavioji bliuzo dama Peaches užvedinėjo, inertišką publiką – dainavo, plojo, šoko, kalbino, kvietė šokti, juokavo. Sakė, kad mūsų lietuviškas „ačiū“ panašus į čiaudėjimą (o juk iš tiesų, tik patys nesusimastom). Dainavo mamoms turinčioms ypatingo amžiaus -šešių mėnesių kūdikius (šiame amžiuje pradedamas suvokti pasaulis). Galiausiai visą amfiteatre sėdinčią publiką pakvietė atvykti į savo namus Čikagoje…
Ir, matyt, įprastas triukas – pakviesti pagroti skalbimo lenta (frattoir) kažką iš publikos. Pernykštę drąsuolę Gintarę pakeitė vaikinas Valerijus, pagrojęs gana profesionaliai, ir tuo visiems sukeldamas nuovoką, kad grojimas ritminėje grupėje jam, ko gero, nėra naujiena.


Daugiau video: http://www.youtube.com/vaigys
Teisus buvo gerbiamas Česlovas Švarplys, geros Muzikos klubo:
Peaches Staten su italais – tas pats, tačiau ir visiškai kitoks bliuzas!
Nesakysiu kuris koncertas – pernykštis ar šiemetinis labiau patiko man. Išsirinkite patys. Ir, manau, būsite teisūs, kategoriškai nepasirinkę kažkurio vieno. Abiejuose grojo puikūs meistrai. Bliuzas įvairus kaip vaivorykštė. Bliuzo reikia klausyti, jį reikia išgirsti…

http://bluesmusic.lt/

Yma Sumac – Andų lakštingala mirė

yma-sumak2

Šiemet 2008 m. lapkričio 1 d., nuo vėžio mirė žymi dainininkė, egzotiškoji 50 –tųjų sensacija – Yma Sumac. Peru dainininkė, kurią dar prisimenu iš vaikystės – iš tėvų senų plokštelių. Pamenu, klausydavau Chuncho (Miško Būtybės – įrašyta 1950) su baime ir pagarba, ir sunku tada buvo suvokti, kad tai moteriškas balsas, ir tik balsas – sintezatorių tada dar nebuvo.

Yma Sumac (taip pat buvo rašoma Imma Sumack, Ymma Sumack ir Ima Sumack) dar buvo vadinama Andų lakštingala, Peru paukščiu giesmininku.

Tikrasis Ymos Sumac vardas Zoila Augusta Emperatriz Chavarri del Castillo. Nors oficialiai vadinama sopranu, turėjo nuostabų penkių oktavų balso diapazoną (tokio diapazono nežinau ar daugiau kas turėjo ar turi). Jos balso diapazonas nuo B2 iki C7 (apytiksliai nuo 123 to 2270 Hz), tai yra nuo vyriško baritono žemųjų garsų iki aukštesnių moteriško soprano garsų. Taip ir liko nelabai aiški tikroji jos gimimo data, ir liko daugybė prasimanymų ir legendų apie jos gyvenimą ir kilmę. Pati nurodydavo gimimo datą 1927-aisiais, bet pagal jos asmeninį padėjėją Damon Devine, jos gimimo liudijime buvo įrašyta 1922 metai. Gyvenimo istorijose, savo noru apgaubtose paslaptimis ir legendomis, buvo aiškinama, kad ji kilminga Inkų princesė, kurios kilmės linija prasideda nuo legendinio inkų vado Atahualpa. Dar sovietinėje spaudoje teko skaityti, kad jos tikrasis vardas Amy Camus (Yma Sumac – atvirkščiai). Pastaroji legenda buvo sukurta apie 50- tuosius, matyt jos gastrolių Niujorke pradžios proga. Iš tiesų sceninį vardą ji paveldėjo iš motinos. Ima Shumaq, (Quechua – Amerikos indėnų kalboje) reiškia “kaip gražu!“ nors vėlesniuose interviu ji tvirtino, kad tai reiškia “graži gėlė“ ar “graži mergaitė“.

1942, Sumac ištekėjo už muzikanto ir kompozitoriaus, Moises Vivanco, žmogaus, kuris buvo sužavėtas jos balso. Tais pačiais metais vyko ir jos debiutas radijuje. “Ji yra tarsi penkios dainininkės vienoje,” pasakė Vivanco savo interviu Associated Press 1951-aisiais. “2000 metų niekas neturėjo tokio balso.” Neeilinė ir jų bendro gyvenimo istorija. 1957 jie išsiskyrė, tais pačiais metais antrąkart susituokė, ir vėl išsiskyrė 1965-aisiais.

Jos pirmasis albumas Capitol studijoje, Voice of the Xtabay (1950), parduotas daugiau negu pusę milijono kopijų pradėjo jos pakilimo dešimtmetį, kuriame be daugelio įrašų ir koncertų buvo ir atmintini pasirodymai Carnegie Hall ir Hollywood Bowl. Nuo 1961-ųjų su Inca Taky Trio surengė penkių metų pasaulinį turne, pasirodė keturiasdešimtyje tuometinės Sovietų Sąjungos miestų, Europoje, Azijoje, ir Lotynų Amerikoje. Jų koncertas Bukarešte, Rumunijoje buvo įrašytas, ir išlestas kaip albumas „Rečitalis“, tai vienintelis koncertinis Ymos Sumac įrašas.

ima-sumak1

1971 ji išleido albumą Miracles, ir grįžo gyventi į Peru. Kartais koncertuodavo Peru, Niujorke ir kitur, įrašinėjo dainas įvairiems Disnėjaus ir kitiems filmams, reklaminiams klipams, retkarčiais jos dainos iš filmų ir kitur dar iškildavo į dėmesio centrą.

1992, Günther Czernetsky sukurtas dokumentinis filmas Yma Sumac – Holivudo Inkaprinzessin (Yma Sumac – Holivudo inkų princesė). Turbūt paskutinis jos pasirodymas scenoje buvo 1997 m. liepą Kanadoje, Monrealio tarptautiniame džiazo festivalyje.

2006 m. gegužės 6-ąją, Sumac skrido į Limą, kur jai Peru Prezidentas Alejandro Toledo įteikė Orden del Sol , dar ji buvo apdovanota Jorge Basadre – žymaus Peru istoriko medaliu.

Šiemet 2008 m. lapkričio 1-ąją aštuoniasdešimt šešerių metų amžiaus Yma Sumac mirė (nors abejonių dėl jos gimimo metų liko). Mirė namuose Los Andžele, Kalifornijoj. (Storosios žarnos vėžys jai buvo diagnozuotas su tų pačių metų vasarį.)

Kontrabosų gangsteriai – virtuoziški muzikos chuliganai

Ar kontrabosas solinis instrumentas?
Po žėrinčio Stanley Clarke solinio pasirodymo liepą RETURN TO FOREVER projekte, sakiau – Taip!
Tačiau, kad tik vieni kontrabosai grotų melodingą klasikinę muziką, klasikos popsą – to dar nebuvau girdėjęs. Pastebėjau, kad pasižiūrėti šito į Kongresų rūmus atėjo ir keletas mūsų simfoninių orkestrų kontrabosistų.
2008 09 28
Vilnius, Kongresų rūmai, anonsuose rašė:

Kontrabosų gangsteriai – Kontrabosų kvartetas „The Bass Gang“

Vilniaus kongresų rūmų sceną sudrebins neįprastas vyrukų ketvertas, susibūręs į kontrabosų ansamblį. „The Bass Gango“ – tai drąsios klasikinių kūrinių aranžuotės, gausus populiariosios muzikos repertuaras ir ryški, efektinga bei užburianti keturių kontraboso virtuozų muzika. Save vadinantys „muzikos tūzais“, fotosesijas rengiantys apsirengę kalinių drabužiais, keturi italų menininkai šmaikščiai, o kartais įžūliai elgiasi ir su muzika…

Operacija Sex – tett tęsėsi Vilniuje…

http://www.thebassgang.org/ galima pasiskaityti, kad šioje nusikaltėlių snobiškumui ir konservatyvizmui grupėje dalyvauja:
Antonio Sciancalepore – Tony Sciancalepore detto “Perez“
Andrea Pighi – Captain Pighi detto “il Killer del Pentagramma“
Alberto Bocini – Al Bocini detto “il Rugginoso“
Amerigo Bernardi – Amy da Signa detto il“Bernarda“

Jau įžygiavimas į sceną buvo teatrališkas, su ryškiu farso prieskoniu. Pradėjo nuo Mocarto “Eine Kleine Nachtmusik“ ir iškarto šiek tiek šokiravo žiūrovus, ne tik virtuozišku grojimu (visi tikri savo instrumento meistrai), bet ir gana laisva šio klasikos “popso“ interpretacija, tarsi šokiui su stručio kiaušiniais. Kitaip su kontrabosu groti smuiko ir alto partijas vargu ar įmanoma, tačiau kūrinys daugumą salė papirko. Pasirodė pavėlavę žiūrovai, kuriems buvo pasiūlyta tučtuojau kūrinį. kurio jie negirdėjo pakartoti. Ir nedidelis gabaliukas buvo pakartotas!
Toliau buvo griebta dar stipriau – Bethoveno 9 -oji. Tragizmo ir patoso vietoje liko jumoras. Su gera nuotaika ir scenoje ir priešais sceną.
Itališka daina, kurią, parodijuodamas operinių tenorų dainavimo stilių, pritariant visiems kontrabosams traukė Amerigo. Ir pirmąją koncerto dalį užbaigė šauniai sugrota D. Gillespie – A Night In Tunisia.

II dalis prasidėjo muzika, privertusia atsistoti visą salę. Buvo grojamas Lietuvos Himnas, grojamas be jumoro, būdingo visam koncertui, gal tik- kad keturiais kontrabosais. Gestas gal įžūlokas, tačiau pagrota buvo puikiai (galvojau kada jie spėjo surepetuoti). Pritarimą tam visa publika išreiškė plojimais.

O muzikinis chuliganizmas tesėsi toliau : buvo grojamas kažkoks superlydinys iš įvairių muzikos stilių kuriame skambėjo ištraukos iš Brubecko, Čiaikovskio, Andrew Lloyd Webber Jesus Christ Superstar ir kt. kūrinių, kuriuos siejo tik 5/4 ritmas. Toliau sekė Neapolietiška meilės dainelė, žavus Ástor Piazzolla kūrinys ir t. t.

Puiki , nors ir neįprasta kontrabosų muzika su šokių intarpais (Operacijos Sex-tett tęsimas;) kur gyvasis Amerigo trumpam šokiui iškviesdavo gražias lietuvaites iš salės. Ir žaismingi komentarai, mėginimai kalbėti lietuviškai (ačjū, čja daug gražjų merginų! ir t. t.)

Kadangi kontrabosai turėjo groti ir smuiko, ir alto, ir violončelės partijas, stebino tai, kad muzikantai grojo su klasikiniais keturstygiais kontrabosais, – tais pačiais, kaip jie patys sakė, kuriais groja savo kontrabosų partijas įvairiuose Italijos orkestruose.

Dainų istorijos – Tom Dooley – linksma melodija – be galo liūdna daina

Tegu sau bėga naktys, o man dienų mažai… Linksmai dainavo a. a. Janina Miščiukaitė. Lengvas lietuviškas tekstelis nuėmė sunkią lyg akmuo naštą, slėgusią tikrąjį dainos variantą. O tai dar viena iš taip vadinamų žudikų baladžių (”Murder ballads”), (prisiminkim Delilah)

Tom Dooley – The Kingston Trio

Tom Dooley

Hang down your head, Tom Dooley
Hang down your head and cry
Hang down your head, Tom Dooley
Poor boy, you’re bound to die

I met her on the mountain, there I took her life
Met her on the mountain, stabbed her with my knife

Hang down your head, Tom Dooley
Hang down your head and cry
Hang down your head, Tom Dooley
Poor boy, you’re bound to die

This time tomorrow, reckon where I’ll be
Hadn’t-a been for Grayson, I’d-a been in Tennessee (well now boy)

Hang down (your head) your head Dooley and cry
Hang down your head and cry (ah poor boy, ah-well-ah)
Hang down (your head) your head (Dooley) and cry
Poor boy, you’re bound to die

Hang down (your head) your head Dooley and cry
Hang down your head and cry (ah poor boy, ah-well-ah)
Hang down (your head) your head (Dooley) and cry
Poor boy, you’re bound to die

This time tomorrow reckon where I’ll be
Down in some lonesome valley hangin’ from a white oak tree

Hang down your head, Tom Dooley
Hang down your head and cry (ah-uh-eye)
Hang down your head Tom Dooley
Poor boy you’re bound to die (ah well now boy)

Nulenk galvą Tomai Diuli, nulenk galvą ir verk. Nulenk galvą Tomai Diuli, vargšas vaikine, tu turėsi mirti…

Dainos istorija apaugusi daugybe legendų ir iškraipytų bei išgalvotų faktų. Jau senokai bevartydamas vieną Amerikos folk dainų rinkinį, perskaičiau istoriją apie plėšiką Tomą Diulį, kuris kalnuose nužudė merginą…

Dabar internete sakoma, kad Tom Dula (dainoje rašoma kaip angliškai tariama – Dooley) buvo tikras asmuo, gimęs 1845 Elkville, Šiaurės Karolinoje, dabar Ferguson, Wilkes grafystė. Jis buvo Thomas ir Mary Keaton Dula sūnus. Buvo žinoma, kad Tomas buvo gražus, mokėjo groti smuiku, gerai šokti ir žavėti visas ledi. Būdamas 17 metų, prasidėjus karui, keturiems metams stojo karo tarnybon Elkville, tačiau pakliuvo į nelaisvę ir iškalėjo iki karo pabaigos. Pasibaigus karui jaunas ir gražus buvęs karys grįžo į gimtą slėnį.
Dar prieš tarnybą armijoje, Tomas buvo populiarus draugų ir merginų tarpe. Be daugelio kitų damų, dėl jo dėmesio varžėsi ir dvi pusseserės – Ann Foster (Melton) ir Laura Foster, kurioms (abiejoms) jis taip pat nebuvo abejingas. Nors artėjant karo pabaigai Ann meilė išblėso ir ji ištekėjo už James Meltono, tačiau pamačius grįžusį jauną ir gražų karį, meilė vėl apsuko jai galvą…
O Laura turėjo daug gerbėjų. Tarp jų ir tokį Bobą Greisoną, kurį atstūmė…
Jaunuolių draugystei nepritariant artimiesiems, Tomas su Laura sugalvojo pabėgti ir susituokti. Vieną naktį ji pasiėmė keletą drabužių (kiek galėjo pasiimti raita ant arklio) ir palikusi namus iškeliavo į sutartą vietą pasimatyti su Tomu.
Aštuoniolikmetė dingo. Šeimos organizuotos paieškos buvo nesėkmingos. Po trijų savaičių jos arklys sugrįžo išsekęs ir su nutrauktu apynasriu. Buvo rasta vieta ir medis prie kurio buvo pririštas arklys, tačiau Lauros nerado. Visi galvojo, kad merginos kūnas buvo įmestas į Yadkin upę.

Tačiau Ann Meltonn susipykus su savo seserim Pauline (kitur – Perline) Foster, pastaroji neatsargiai pagrasino, kad pasakys ką žino apie Laurą. Ann atsakė, kad ji tik pat kalta kiek ir Pauline. Tuo tuoj susidomėjo įvykį tyrę valdžios atstovai ir merginos buvo apklaustos. Pauline paliudijo, kad Laurą nužudė Tomas. Pavyko išsiaiškinti tikslesnę įvykio vietą ir kūno paieškos tesėsi. Išplėtus paieškos zoną, Lauros Foster lavonas buvo rastas negiliam kape. Jos kojos buvo sulaužytos ir krūtinėje buvo dūrio žaizda. Taip pat buvo rastas ir krepšys su drabužiais. Beje Laura Foster buvo nėščia.

Laura buvo palaidota ant aukštos kalvos, kuri nuo to laiko vadinama Lauros Foster kalva.

Žmogžudystės byla buvo sudėtinga ir paini. Įtariamųjų buvo daug. Tyrimui besitęsiant Bobas Greisonas parodė Ann Melton nosinę, kurią jis radęs Lauros nužudymo vietoj.
Tomas, žinodamas kad jis yra paskutinis žmogus matęs Laurą gyvą ir tuo pačiu pagrindinis įtariamasis, kažkodėl išvyko toliau – dirbti samdomą darbą į Wataugos grafystę. Po savaitės, kai Lauros kūnas buvo rastas, buvo surastas ir Tom Dula. Paieškai vadovavo minėtas Bobas Greisonas. Dar buvo suimtas ir įtariamas padėjęs žmogžudystėje Jack Keaton, tačiau vėliau pateikus alibi – išlaisvintas. Suimta buvo ir Ann Meltonn. Teisme advokatui pavyko apginti Ann. Pasakojama, kad ji sušukusi: „ant mano gražaus kaklo niekada nebus virvės“, o Tomas, vienai prisiekusiai liudininkei paliudijus, kad paskutinį kart matyta Laura išjojo susitikti su Tomu, buvo nuteistas pakarti. Visgi iki šiol toje byloje liko daugybė neaiškumų. Buvo tik aišku, kad Tomas kažką slėpė nuo teismo. Jis tvirtino, kad yra nekaltas ir atsisakydavo bet ką daugiau aiškinti. Gal tuo dengė Ann, kuriai buvo neabejingas, o gal ir labiau mylėjo ją negu Laurą? O gal tikrasis žudikas buvo Bobas Greisonas?

Daug legendų ir kalbų apie Tomo šaltakraujiškumą mirties akivaizdoje. Jis sėdėdamas ant savo karsto grojo bandža vežant į egzekucijos vietą. Jis juokavo, kad būtų nusiprausęs kaklą jei būtų žinojęs, kad jį kars ant tokios naujos švarios virvės. Davus nuteistajam paskutinį žodį, jis iškėlė dešinę ranką ir pasakė: „Džentelmenai, ar matote šią ranką? Ar jinai dreba? Aš niekada net plauko ant merginos galvos nenuskriaudžiau!“ Ir kartuvių liukas buvo numestas. Tomas buvo palaidotas gimtajame Yadkin upės slėnyje po obelim.

Baladė, neužilgo po Tomo egzekucijos buvo sukurta vietinio poeto Thomas C. Land, ir tarp kalniečių buvo labai populiari. 1958 Kingston trio išpopuliarino ją visam pasauly. Sakoma, kad Lauros ir Ann kapai kasmet labai lankomi turistų. Tomo kapas yra privačiose valdose ir nėra prieinamas lankytojams. „Tom Dooley“ muziejus yra Fergiusone, Šiaurės Karolinoje. Beje sklando gandai (ir nuotraukos) kuriose užfiksuota Tomo kapą belankanti Lauros vėlė…

Trys bliuzo gitaros karaliai (1) Albertas Kingas

Trys bliuzo gitaros karaliai. Tai Albertas Kingas, B.B. Kingas ir Fredis Kingas (pagal abėcėlę).

Pakalbėsim apie pirmąjį, padariusį įtaką ir įkvėpusį daugelį vėliau grojusių bliuzo gitaristų. Galima būtų paminėti žymiuosius bliuzmenus Eric Clapton, Jimi Hendrix, Mick Taylor, Warren Haynes, Mike Bloomfield, Gary Moore ir ypatingai Stevie Ray Vaughan, kuris pergrojo daugelį Alberto Kingo kūrinių. Jis taip pat turėjo didžiulį poveikį amžininkams Albert Collins ir Otis Rush.

albertking580

http://staxrecords.free.fr/paveikslėlis

Siūlau paklausyti. Beskaitant gyvenimo istoriją. Tikra bliuzo jėga…

Albertas Kingas (1923 balandžio 25 – 1992 gruodžio 21)

Tikrasis vardas – Albert Nelson, gimė Indianoloje, šalia Misisipės valstijos medvilninės plantacijų. Įspūdingo ūgio ir gana solidaus svorio, ir gal dėl to, kad jaunystėje dirbo buldozeriu, Albertas Kingas buvo vadinamas „Aksominiu buldozeriu“ (“The Velvet Bulldozer“). Jau vaikystėje dainuodavo bažnyčioje, šeimyniniam gospel ansamblyje. 1950- tais Albertas atsitiktinai susipažino su M. C. Rideriu ir persikraustė į Oceolą, Arkanzase. Rideris buvo įžymiojo T-99 klubo Oceoloje savininkas. Kadangi Oceola yra Tarp Memfio ir Sent- Luiso, šalia šešiasdešimt pirmojo kelio, kiekviena iš dažnai čia pravažiuojančių grupių laikė garbe čia sustoti. Čia lankėsi tokios garsenybės, kaip B.B. Kingas, B. Blandas, Rufus Thomas, Rosko Gordonas ir Džonas Eisas. Klubas T-99 turėjo ir besikeičiančios sudėties nuosavą grupę “In The Groove Boys“, kurioje įvairiais laikais grojo ir garsus pianistas Edis Snou. Albertas Kingas – gitaristas savamokslis, profesionalesnę karjerą ir pradėjo su “The In The Groove Boys“ atsinešęs ten pirmąją nebrangią Epifon gitarą. Oceolos tuometinis gyventojas, buvęs I. Turnerio vokalistas Džimi Tomas, tuomet dar paauglys, prisimena: – Šeštadienio vakarais Oceoloje virdavo gyvenimas. Mažas, tačiau pasiutęs miestukas. Kiekvienoje užeigoje ar kavinėje buvo lošiama iš pinigų. Ir Albertą aš atsimenu, tikrai! Mes jį vadindavome didžiuoju arba Juoduoju Albertu. Jis vairuodavo sunkvežimį – vežiodavo medvilnę, o išeiginėmis dienomis grodavo gitara.

„Mes tada mokėjome kokias tris – keturias dainas. Ir mes jas grodavome – greitai, lėtai ir vidutiniškai“ – kalbėjo pats Albertas Kingas.

Gyvenimas banguotas. Visiems ne viskas ir visada būna tik gerai. Albertas nemėgdavo prisiminti 50 tųjų pabaigoje jam vairuojant sunkvežimį, įvykusios avarijos. Jo sunkvežimis susidūrė su priešais važiavusia mašina ir keletas žmonių žuvo. Žuvusieji buvo baltieji, ir gana įkaitusi pietinių valstijų atmosfera grėsė dideliais nemalonumais. Albertas pakliuvo į kalėjimą. Laimei jau tada turėdamas gana įtakingų pažįstamų palyginus nesunkiai išsisuko.

Įkvėptas dešimčių gitaristų iš Arkanzaso ir Misisipės, radusių pripažinimą Amerikos Šiaurėje, Albertas persikrausto į Indianos valstiją, Geri miestuką. Ten jis prisijungė prie legendinių Džono Brimo ir Džimio Rido. Kadangi ir Džonas, ir Džimas buvo gitaristai, epizodiškai teko groti būgnais jų “Jimmy Reed’ band, dalyvauti keliuose ankstyvesniuose Reed įrašuose. Vėliau bliuzo muzikantų Blind Lemon Jefferson ir Lonnie Johnson Įkvėptas, bei susidomėjęs Havajietiška muzika, jis pasirinko savo pagrindiniu instrumentu elektrinę gitarą.

Nepriklausomos įrašų leidybos firmos augo kaip grybai po lietaus, ir konkurencinėje kovoje vyko tikra talentų medžioklė. Albertas prisimena pirmąjį susitikimą su Alu Bensonu, Parrot firmos savininku: “Aš laukiau jo gatvėje pusantros valandos. Jis ateina ir staiga sako – Grok. O aš neturiu nė stiprintuvo, nieko. Ką gi – pradėjau groti. Jis paklausė penkias minutes ir sako – O K, šiandien vakare ateik į studiją. Štai ir viskas.“

1953 lapkričio 30 įvyko Alberto Kingo įrašų debiutas. Sesijoje dalyvavo Vilis Diksonas su Elmoro Džeimso grupės muzikantais. Jie įrašė penkias dainas, iš kurių dvi – „Be On Your Merry Way“ ir „Bad Luck Blues“ buvo išleistos singlu. Pirmose įrašuose dar nesigirdi nei firminio „spiegiančio“ gitaros garso, kurį daugelis vėliau kopijuodavo, nei firminių gitaros rifų (kuriuos nata naton vėliau kopijavo E. Klaptonas. Bet jo vokalas jau tada skambėjo galingai. Tačiau, greitai neatradęs šlovės, Kingas 1954-aisiais grįžta į Oceolą. Dar du metai prabėgo grojant su „In The Groove Boys“ Arkanzaso užeigose. Artėjant 56-tiesiems Albertas persikraustė į Sent Luisą. Šiame mieste buvo didžiulė bliuzo paklausa ir darbo muzikantui buvo užtektinai. Bet ir varžovai buvo rimti: I. Turnerio “Kings of Rhythm“, Litl Miltono ir Ruzvelto Markso grupės, Džimo O’Nilo “Hound dogs“.

Pradžioje Kingas paprasčiausiai vaikščiodavo iš klubo į klubą, susipažindavo su žmonėmis, grodavo Jam sesion. 56-tųjų spalyje jis jau turėjo savo grupę ir pradėjo pastoviai koncertuoti klubuose. Gitaristas Laris Devisas, ilgą laiką grojęs su Kingu, prisimena: “Aš sutikau Albertą, kai jis buvo ką tik atvykęs į Sent Luisą. Jie tada trise grodavo mažame Oliv gatvės bare. Aš pirmiausiai atkreipiau į jį dėmesį dėl jo balso. Jis dainavo puikiai, jo balsas stiprus. O paskui aš ir Semas Roudsas pradėjome su juo groti.

58 -taisiais Albertas įsigijo Gibson Flying V gitarą, kurią pavadino “Lucy“. Gal jis plagijavo savo bendravardį B. B. vadinusį savo gitarą “Lucile“, tačiau pats Albertas tvirtino, kad gitarą pavadinęs mėgstamos aktorės iš komedinio serialo „I Love Lucy“ (dabar rodo per Lietuvos televizijas) Lucile Boll garbei. (Beje ilgai gyvavo gandas, kad Albertas ir B. B. – broliai. Ir reikia pažymėti, kad Albertas tai paneigti ypatingai nesistengė.) Nors vėliau, jau po Alberto mirties, savo autobiografijoje B. B. Kingas rašė: “He wasn’t my brother in blood, but he sure was my brother in Blues“ (Jis nebuvo mano kraujo brolis, jis buvo mano brolis bliuze).

Albertas pamažu pradėjo pritraukti publikos dėmesį. Gitaristas Bobis Kingas prisimena vieno savo draugo pasakojimą apie tai, kad šis “matė patį didžiausią, juodžiausią, ir baisiausią tipą gyvenime. Jo gitara – kaip sušvilptas kosminis laivas, pats jis kairys ir jo batų numeris pats paskutiniausias!“ Lėtai, bet užtikrintai Albertas virto iš niekam nežinomo naujoko vienu iš žymiausiu Sent Luiso bliuzmenų.

1958 metais atsidariusiai Bobbin Records pradėjus ieškoti naujų talentų Įrašams, prisijungė ir Albertas su padidėjusia grupe. Paprastai kartu grodavo du muzikantai su pučiamaisiais ir pianistas, kartais kartu grodavo žymiausi miesto muzikantai. Muzika pasikeitė taip pat, dabar jo garsas buvo artimesnis jau džamp bliuzui “Jump blues“. Pats Albertas tapo labiau savim pasitikintis, ir jo firmimis garsas – ryškus gitaros skambesys su svinguojančiu džiazo pritarimu – pilnai susiformavo. “Aš visada mėgau džiazą, ypatingai big bendus. “- sakė Albertas – “Įrašai Bobbin Records studijoje labai orkestriniai, su aranžuotėmis, kurios suartina bliuzą ir džiazą. Tai džiazavimas aplink bliuzo gitarą.“

Kingas buvo kairiarankis gitaristas, bet grodavo apversta neperdaryta gitara – tokiu būdu žemoji E styga buvo apačioje. Nenaudodavo mediatoriaus. Vėlesniais metais jis grodavo jau perdaryta kairiarankiams gitara, tačiau stygų išdėstymas liko toks pats, kaip jam jau buvo įprasta. Jis taip pat naudojo visiškai neatitinkantį įprastų normų gitaros derinimą (t.y., prisiderindamas C taip žemai, kad galima būtų padaryti plataus diapazono stygų tempimą į šonus). Dėl šios technikos ypatybių ir buvo atpažįstamas jo grojimo stilius. Tarp Kingo Bobbin Records studijoje atliktų įrašų, prastų nebuvo. Eilė singlų pridėjusių populiarumo gerbėjų ir kolegų tarpe buvo vainikuota “Don’t Throw Your Love On Me So Strong“, kur pianinu kartu grojo I. Turneris. 61-ųjų pabaigoje ši daina pakilo iki 14 vietos ritm&blues čartuose. Muzikantu susidomėjo ir didesnės įrašų komapanijos (King Records, kurioje buvo įrašytas albumas „The Big Blues“, išleistas 63-aisiais)

Tarp kolegų muzikantų Albertas garsėjo ne tik puikiu grojimu gitara, bet ir sunkiai sugyvenamu charakteriu. Jo grupės sudėtis keisdavosi stebėtinu greičiu. Raimondas Hilas, grojęs su Kingu 60 -tųjų pradžioje prisimena: “Aš ilgai grojau su Albertu. Jis visą laiką keitė muzikantus, o man reikėdavo viską užglaistyti. Aš repetuodavau su naujokais, aiškindavau ko jis iš jų nori. Taip, Albertas ypatingas! Bet mes suprasdavom vienas kitą.“ Būgnininkas Judžinas Vašingtonas tai nušviečia šiek tiek kitaip: „Albertas – žmogus su charakteriu. Esmė tame, kad daugelis gitaristų kurie dar ir dainuoja, dažnai keičia tempą. Kada jie dainuoja ir groja, tempas vienas, tačiau kai jie nustoja dainuoti, tempas pasikeičia. Ir tai dažnai sukelia konfliktus. Taigi jis būgnininkus keisdavo kaip pirštines!“

“Alberto grupėje muzikantai uždirbdavo gerus pinigus,“ – prisimena Kenis Raisas, savo laiku metęs mokyklą, kai jį pakvietė groti Kingo grupėje, -“Albertas mokėdavo muzikantams daugiau, negu kiti: Litl Miltonas, Bilis Geilsas, netgi I. Turneris. Galima buvo neblogai uždirbti – jeigu tik tavęs neišvydavo. Jis dažnai be priežasties rėkdavo ant savo būgnininkų. Pats skaičiuodavo tempą, bet grodavo pagal nuotaiką – tai greičiau, tai lėčiau. Nors galų gale aš pripratau ir galėdavau groti tokiu tempu kaip jis. Bet mes vistiek dažnai bardavomės.“

64- tųjų gegužį Albertas vėl įrašinėjo mažoje nepriklausomoje studijoje Coun – Tree. Šioje sesijoje kartu su Kingu grojo Leo’s Five, Donas Džeimsas ir Kenis Raisas. Jie įrašė du singlus – „Worsome Baby / C.O.D.“ ir „Lonesome / You Threw Your Love On Me Too Strong“.

Vėliau Albertas Kingas pradėjo įrašinėti Stax Records – viename iš soul žanro banginių. Jame įrašinėjo Rufus, Karla Tomas, Booker T & the MGs, Ottis Redding. Iki Kingo Stax Records nebuvo nė vieno bliuzmeno ir kompanijos prezidentas, žiūrėjęs į bliuzą gana skeptiškai sutiko bendradarbiauti su Kingu tik sesers įkalbėtas. Nuo pat pradžių Albertas pasijuto čia kaip namie. Jo kūrybinės jėgos buvo pakilime ir įrašai padaryti Stax Records buvo populiarūs tarp klausytojų ir gerbėjų, bei tikrai darantys įtaką kitiems bliuzmenams. Jau pirmoje sesijoje buvo įrašytas garsusis “Laundromat Blues“,užtikrino naują Kingo pasirodymą čartuose, po penkių metų pertraukos. Kitoje singlo pusėje buvo instrumentinis kūrinys „Overal Junction“. Kingas juokaudavo, kad jo grupė, pradėdama kocertus grodavo „Overal Junction“ tol, kol visi susiderindavo. Kitoje sesijoje buvo įrašyta viena iš pačių žinomiausių Kingo dainų -“Oh Pretty Woman (Can’t Make You Love Me)“. Vėliau buvo įrašyta “Crosscut Saw“, anksčiau žinoma The Birmingham Blues Boys repertuare. Kingas atnaujino šį 30-tųjų klasikinį bliuzą, pridėjęs rumbos ritmą ir mušamųjų partiją.

67- aisiais Bucker Ti ir vokalistas William Bell įrašė dainos “Born Under A Bad Sign“ demo versiją. Daina, su jos įsimintinu rifu ir tokiomis spalvingomis frazėmis (If it wasn’t for bad luck, I wouldn’t have no luck at all) buvo tartum specialiai parašyta Albertui. Kada prie jau paruoštos demo versijos prijungė Kingo vokalą ir gitarą, šedevras buvo įrašytas! Kitoje singlo pusėje buvo įrašytas lėtas bliuzas “Personal Manager“, kuriame Albertas įgrojo vieną iš geriausių savo solo partijų. 67 -ųjų pabaigoje buvo išleistas pirmasis Kingo albumas “Born Under A Bad Sign“. Jame be minėtų buvo ir naujų dainų. Šio albumo pasirodymas sutapo, o gal ir padėjo Kingo populiarumo augimui baltaodžių jaunimo tarpe. 68 – ųjų liepą jis koncertavo žymiajame Filmore Vest – San Francisko hipių koncertų salėje. Dalis koncerto įrašų buvo išleista plokštelėje Live Wire/Blues Power – viename iš geriausių “gyvos muzikos“ bliuzo albumų, o kiti įrašai buvo išleisti po keleto metų dviejuose diskuose – Wednesday/Thursday Night In San Francisco.

Grįžęs į Memfį, Albertas įrašė pirmąjį tikrai studijinį albumą Years Gone By, dalyvaujant MGs ir pučiamųjų ansambliui The Memphis Horns. Jame buvo bliuzo klasikos kūrinių versijos: “Killing Floor“ (Howlin Wolf) The “Sky Is Crying“ (Elmore James) bei paties Kingo “Drowning On Dry Land“

Alberto albumas “I’ll Play The Blues For You“ įrašytas su grupėmis The Bar-Kays, The Movement The Memphis Horns, atspindėjo savyje tikrą puikų šiuolaikinės soul, funky ir bliuzo muzikos lydinį. Albertas čia groja natūraliai ir tarsi atsipalaidavęs. Daugelis (pvz. B B Kingas) nesėkmingai mėgino kopijuoti šį skambesį. “Answer To The Laundromat Blues“ — atsakymas jo ankstyvajam hitui, — “Angel of Mercy, “ tamsus ir lėtas bliuzas, puikusis “Breaking Up Somebody’s Home“ padarė šį albumą tarsi šiuolaikinio bliuzo biblija. Bet tikrasis deimantas – “I’ll Play The Blues For You“, kuris iki šiol mielai grojamas bliuzo radijo stotyse.

1974-aisiais Stax Records susidūrė su finansinėmis problemomis ir Albertas pasirinko Utopia įrašų studiją, kurioje išleido kitus du albumus. Tačiau abu nebuvo labai sėkmingi, Alberto vokalas ir gitara paskęsdavo akompanimento ir back vokalo gausoje. Vėliau pradėjo įrašinėti Tomato studijoje ir įrašomos muzikos kokybė žymiai pagerėjo. Baigėsi eksperimentai su soul skambėjimu ir buvo grįžta prie grynai bliuzinio skambesio. Jis dirbo Detrooito ir New Orleano studijose ir vieną iš tų sesijų buvo išleista New Orleans Heat pavadinimu. Aštuoniasdešimtųjų viduryje Albertas pasirašė kontraktą su Fantasy Records. Ten išleisti du albumai, be senų dainų versijų turėjo ir keletą gerų naujų kūrinių.

80-tojo dešimtmečio viduryje Albertas vis dažniau užsimindavo apie “išėjimą į poilsį“, o vėliau iš tiesų tai paskelbė, bet tai jam netrukdė grojimui dideliuose bliuzo festivaliuose ir tęsti gastroles Europoje. Paskutinis jo koncertas įvyko 1992 metais gruodžio 19. Sekančią dieną jis grįžo namo į Memfį ir patyrė infarktą.

Albertas Kingas mirė 1992 metais gruodžio 21 (būdamas 69 metų amžiaus).

Almantas Kranauskas 1. JAZZ – TERRA INCOGNITA

Almantas Kranauskas svečiuose. Tai džiazo mylėtojas, turintis daugybę džiazo kompaktų ir tikras džiazo žinovas. Man buvo įdomu skaityti jo trumpus pastebėjimus džiazo tema. Jis sako: “ Tekstas ekrane reikalauja, kad viskas būtų trumpa, lakoniška. Niekas nenori skaityti ilgų istorijų“. Taigi straipsniai iš Netlogo (yra toks bendravimo portalas)

Norėčiau trumpai papasakoti apie džiazą.
Džiazas, paprastai kalbant, yra improvizacinė muzika. Ji buvo draudžiama Sovietų Sąjungoje, nes kilo iš Vakarų ir buvo laikoma nepageidautina dvasinės laisvės išraiška. Dėl ilgalaikės izoliacijos daugumai Lietuvos žmonių ši muzikos sritis iki šiol liko nepažinta, nesuprantama, panašiai kaip aukštoji matematika jos nesimokiusiam žmogui. Tačiau džiazas daugiau panašus ne į matematiką, o į užsienio kalbą. Kalbą, kurią išmokus, atsiveria neregėtos erdvės ir laisvė… Reikia tik pradėti jos klausytis, „įeiti“ ir… gali klaidžioti neaprėpiamose džiunglėse.

Džiazas panašus į kalbą, juk kai kalbame – tai iš tikrųjų džiazuojame: kinta mūsų mintys, tariami garsai, jų aukštis, intervalai, intonacijos. Tai ir yra tikroji kalba, reguliuojama mūsų pasąmonės. Taip bendraujama su kito žmogaus pasąmone, nes konkretūs žodžiai perduoda tik apie 20 proc. informacijos, visa kita – per kalbos melodiją, kūno kalbą. Kai nesuprantame kurios nors užsienio kalbos, net ir pirmą kartą jos klausydami iš intonacijos suvokiame ką pašnekovas nori pasakyti, kokius jausmus jis perteikia. Panašiai ir šuniukas supranta šeimininko kalbą. Džiazas apeliuoja į klausytojo jausmus ir intelektą. Sakoma “džiazas veža“. Tai tikra tiesa. Klausant jo iš tikrųjų „važiuoja stogas“. Kartais vos išgirdus kelis taktus ima smarkiau plakti širdis, pradeda virpėti rankos… Tai tarsi narkotikas. Nė viena muzikos rūšis taip neveikia.

Tai vienintelė muzika, kuri negali atsibosti, nes ji atvira, joje nėra pasikartojimų, nėra banalių sprendimų. Palyginkime situaciją su popsu, kur tėra štampuoti muzikiniai kvadratai, apvilkti banaliu tekstu: 3-4 primityvūs posmeliai ir kelis kartus pasikartojantis priedainis. Popsas skirtas infantilioms neišlavinto skonio žmonių masėms, tai komercinė, pelnui skirta muzika… Džiazas tuo tarpu grojamas mažose salėse, nesiekiant pelno, o popsas – dideliuose stadionuose, nes garso kokybė čia nesvarbu, svarbu ritmas ir žodžių įsimintinumas. Popsą pajėgus suvokti net ir primityviausias klausytojas. Tačiau po kelių paklausymų „skani“ popso dainelė jau ima pykinti… Tarkim, ką pagalvotumėte apie žmogų, kuris kalbėdamas lyg užsikirtusi plokštelė nuolat kartoja tas pačias frazes, tą pačią intonaciją…? Ir jo žodžiai būtų maždaug tokie: “nepaliki manęęęs…“, “nemylėjau tavęęęs…“, “pabučiuok, pabučiuok“, “na-na-na-na…“. Atsakymas tikriausiai aiškus… .

Kodėl džiazo kolektyvai nesivadina bendriniais vardais, pvz., “Dangaus tūzai“, o vardijamos konkrečios muzikuojančių pavardės? Todėl, kad džiazas tai nuolatinė kūryba, jo muzikantai – tai asmenybės, kūrėjai, autoriai, o kartu ir puikūs atlikėjai. Džiazo kolektyvų sudėtis nuolat kinta, todėl sekant pagal pavardes galima stebėti muzikanto kelią.

Kadangi džiazas turi daug stilių, pradedančiajam sunku susigaudyti. Dažniausiai kažką išgirdęs (arba net nesiklausęs) naujokas sako „aš nesuprantu džiazo, man jis nepatinka“. Na taip. Kad suprastum, reikia įsiklausyti. Aš ilgai maniau, kad į džiazą ateinama palaipsniui, būtina muzikaliai ir protiškai subręsti, nes tai sudėtinga, reikalaujanti pasiruošimo, rimtų, talentingų žmonių nekomercinė kūryba. Tikrą džiazą beveik visada groja tik aukščiausius muzikos mokslus baigę žmonės, dažnai prieš tai groję klasiką, tačiau nusivylę jos ribotumu bei laisvės stoka. Tik džiaze muzikantas gali būti savimi, jam nereikia skaityti iš teksto kitų parašytų melodijų (kaip klasikinėje muzikoje), jam nereikia pataikauti klausytojams (kaip komercinėje muzikoje – popse, roke ir pan.), jam nereikia leisti už jį grojančio kompiuterio (kaip techno muzikoje). Muzikantas džiaze gali nevaržomai ir nuoširdžiai kalbėtis su klausytoju, išsakyti muzikos garsais tai, kas jo sieloje. Todėl net ir tas pats džiazo kūrinys kiekvieną kartą atliekamas skamba naujai. Ši muzikos sritis savo nuoširdumu man panaši į poeziją, kur vienu metu improvizuoja keli asmenys. Apie jų susikalbėjimą sprendžia klausytojas. Kad susikalbėti, reikia talento.

Dažnai pagalvoju, kad džiazas – paskutinė muzikos stotelė, nes už jo daugiau nieko nėra – tik begalybė, dangus… Ši muzika jau pati yra begalybė ir dangus. Paklausę jos daugiau negalėsite klausytis jokios kitos muzikos, nes jus erzins jos nuobodūs pasikartojimai, nuspėjami motyvai. Todėl džiazo verčiau neklausykite, jei nenorite nusivilti popsu .

Aš į džiazą ėjau ilgai. Dar besimokydamas mokykloje grojau smuiku, pianinu, gitara, klausiausi roko, analizavau jį. Po to, ėmiau domėtis vis sudėtingesnėmis muzikos atmainomis – hard-roku, metalu, art-roku, jazz-roku, progresu, fussion, klasika, kol pagaliau pasinėriau į džiazo vandenyną. Analizavau įvairias jo sroves, kol radau tai, kas patinka, radau muzikantus, kuriuos labai gerbiu.

Kadangi džiazo stiliai tarpusavyje smarkiai skiriasi, pasakymas „man patinka“ ar „nepatinka džiazas“ nieko nesako. Kiekvienas čia gali susirasti sau artimą stilių. Mano kelionė į jį užtruko, nes į šį vandenyną plaukiau vienas, natūraliai, neturėdamas tikslo kažkur nuplaukti, viską radau pats. Tiems, kuriems parodžiau tiesioginį kelią į džiazą, tie „atplaukė“ greitai. Tačiau viskas priklauso nuo žmogaus.

Netlogo puslapiuose pabandysiu trumpai pristatyti pagrindines džiazo rūšis ir patalpinti nedidelius įrašų fragmentus. Tai padės susivokti naujam klausytojui. Norėčiau, kad ši muzika nebebūtų mums „terra incognita“ ir kad kiekvienas joje atrastų sau artimą stilių.