• Kategorijos

  • Zujūnai 2016 kovo 8
#besmegenis, #pavasaris

Peaches Staten & Band – Čikagos bliuzo balsas su itališka romantika

Tiems kurie turėjo laimę ir garbę aplankyti abu Peaches Staten koncertus Lietuvoje turi nuostabią galimybę palyginti bliuzo stilius ir suprasti kaip skiriasi skirtingų bliuzo grupių veidas ir koks įvairiaspalvis – kaip vaivorykštė – gali būti bliuzas. Pernai, kur, kaip jau buvo rašyta, girdėjome du koncertus vietoje vieno – t.y. tikrų čikagiečių Mike Wheeler (gitara/vokalas) ir jo kolegų pasirodymą. Prieš Peaches pasirodymą Mike Wheeler ilgiau negu 40 minučių grojo ir dainavo keturis nuostabius ilgus Blues / Funk kūrinius. Tai verta atskiro straipsnio iliustruojant bluesmusic.lt archyve turimais video įrašais.
Abiejose koncertuose, savo unikaliu balsu dainavo ta pati solistė. Ir kai kurie kūriniai kartojosi.
Tačiau pernykščiame koncerte girdėjome šiurkštoką, kaip pats gyvenimas, tikrai čikagietišką bliuzo stilių su gana ryškia funk pulsacija. Viską „vežė“ čikagiečių ritmas, funk – super ritmas. Ir Peaches balsas čia harmoningai įsipiešė, pasijuto kaip savo namuose – Čikagoj ir ėmė viskam vadovauti! Be to, iki tol sunkiai nutuokiau, kaip gracingai, net drįsčiau pasakyti – seksualiai, galima šokti bliuzą! Retokai mus aplanko bliuzo damos. Kaip, deja, ir pats bliuzas…

Kartu su Peaches Staten atvyko labai įdomios itališkos sudėties grupė (Luca Giordano savo puslapyje vadina „Peaches Staten band“):

Luca Giordano (Italia) – gitara, vokalas – http://www.myspace.com/lucagiordanoblues
Mums, Italijai ir visam bliuzo pasauliui gerai pažįstamas gitaristas. Dažnai groja Čikagos bliuzo klubuose. Nebe pirmą kartą Lietuvoje. Jau ir frazių keletą lietuviškų išmokęs. (Italams lengviau – italų kalbos fonetika labai panaši į lietuvių)

Pippo Guarnera – klavišiniai http://www.myspace.com/sketchesofsicily
Čia įdomiausia detalė, labiausiai papuošusi bliuzą romantine gaida. Sicilietis, aranžuotojas, kompozitorius, orkestruočių kūrėjas, muzikos mokytojas. Mūsų girdėti Hammondo vargonai – jo hobis. Kaip ir domėjimasis Apple kompiuteriais, mokslo fikcijomis, ir Sicilietiška virtuve.

Enzo Vince Vallicelli – perkusija http://www.myspace.com/vincevallicelli
2003-jų Italian Swing Award nugalėtojas. Žymus dainavimu ir meistrišku grojimu ne tik būgnais, bet ir skalbimo lenta(frattoir).

Italai šiek tiek nustebino mane, šioje grupės sudėtyje tradicinę bosinę gitarą pakeitę atitinkamu registru Pippo Guarnera klavišiniuose. Toks grupės grojimo variantas (vienas muzikantas – už du) gana sunkus ir šiek tiek ribojantis klavišininko galimybes ir laisvę improvizuoti – kairė ranka turi tarsi pririšta dirbti tik ritmui ir ritmiškai visada būti priekyje. Nieko nėra labiau griaunančio ritmą, negu atsiliekanti boso partija, o tokia rizika atsiranda grojant tokiu stiliumi. Tačiau šį egzaminą maestro Pippo Guarnera laikė labai meistriškai, ir bosinės gitaros fizinis nebuvimas greitai užsimiršo. O jau iš pat pradžių nustatę savitą grojimo nuotaiką ir net šiek tiek (man) nostalgiškai senovinį, rokinį britų The Shadows skambėjimą primenantį, gitaros ir Hammondo vargonų garso stilių, italai jautresnius klausytojus užbūrė romantika. Tai taip gražiai tiko prie tekančios upės ir išlindusios iš debesų besileidžiančios saulės (kuri apšvietusi dalį scenos sunaikino paskutines galimybes vaizdo videofiksavimui iš toliau).
Grupės romantiška įžanga truko neilgai ir, kaip visada, užlipusi ant scenos visas koncerto „vadžias“ perėmė Peaches Staten. Iš pat pradžių paprašė publikos paploti, kad nebūtų lietaus. Ir prasidėjo, matyt jai įprastas, bliuzo spektaklis – pokalbis ir juokai su publika, kvietimas ploti ir dainuoti kartu.


Skambėjo ir nauji bliuzai ir pernykštės dainos, tačiau skambėjo visiškai kitaip. Iš Čikagos ir tradicinio čikagietiško bliuzo čia teturėjome tik nuostabų Peaches balsą ir kartais – Luca Giordano solo gitaros rifus. O bendra bliuzo nuotaika jau buvo visiškai kitokia negu pernai. Kitoks tų pačių atliekamų bliuzų tempas, laisvesnis ritmas, didžiulis grupės skambesio dinaminis diapazonas – nuo tylaus šnabždesio iki garsaus riksmo… Ir romantiškas, švelnus Pippo Guarnera Hammondo vargonų garsas.
Bei šiek tiek švelnesnis būgnininko Enzo Vince Vallicelli grojimo stilius, be stipraus pernykščio „byto“. Vienintelė nekukli pastabėlė – ne visada sėkmingas back vokalo garsumas,gal garso operatoriaus darbo netikslumai… Ir pratesdama romantišką bliuzo nuotaiką Peches tiesiog žėrinčiai atliko ritmenbliuzinį hitą „I’d Rather Go Blind“ (išpopuliarintą Ettos James)


Kitokius I’d Rather Go Blind atlikimo variantus galima pasižiūrėti http://bluesmusic.lt/ video iš pasaulio skyriuje.

O „persikinio“ balso savininkė, žavioji bliuzo dama Peaches užvedinėjo, inertišką publiką – dainavo, plojo, šoko, kalbino, kvietė šokti, juokavo. Sakė, kad mūsų lietuviškas „ačiū“ panašus į čiaudėjimą (o juk iš tiesų, tik patys nesusimastom). Dainavo mamoms turinčioms ypatingo amžiaus -šešių mėnesių kūdikius (šiame amžiuje pradedamas suvokti pasaulis). Galiausiai visą amfiteatre sėdinčią publiką pakvietė atvykti į savo namus Čikagoje…
Ir, matyt, įprastas triukas – pakviesti pagroti skalbimo lenta (frattoir) kažką iš publikos. Pernykštę drąsuolę Gintarę pakeitė vaikinas Valerijus, pagrojęs gana profesionaliai, ir tuo visiems sukeldamas nuovoką, kad grojimas ritminėje grupėje jam, ko gero, nėra naujiena.


Daugiau video: http://www.youtube.com/vaigys
Teisus buvo gerbiamas Česlovas Švarplys, geros Muzikos klubo:
Peaches Staten su italais – tas pats, tačiau ir visiškai kitoks bliuzas!
Nesakysiu kuris koncertas – pernykštis ar šiemetinis labiau patiko man. Išsirinkite patys. Ir, manau, būsite teisūs, kategoriškai nepasirinkę kažkurio vieno. Abiejuose grojo puikūs meistrai. Bliuzas įvairus kaip vaivorykštė. Bliuzo reikia klausyti, jį reikia išgirsti…

http://bluesmusic.lt/

Reklama

Yma Sumac – Andų lakštingala mirė

yma-sumak2

Šiemet 2008 m. lapkričio 1 d., nuo vėžio mirė žymi dainininkė, egzotiškoji 50 –tųjų sensacija – Yma Sumac. Peru dainininkė, kurią dar prisimenu iš vaikystės – iš tėvų senų plokštelių. Pamenu, klausydavau Chuncho (Miško Būtybės – įrašyta 1950) su baime ir pagarba, ir sunku tada buvo suvokti, kad tai moteriškas balsas, ir tik balsas – sintezatorių tada dar nebuvo.

Yma Sumac (taip pat buvo rašoma Imma Sumack, Ymma Sumack ir Ima Sumack) dar buvo vadinama Andų lakštingala, Peru paukščiu giesmininku.

Tikrasis Ymos Sumac vardas Zoila Augusta Emperatriz Chavarri del Castillo. Nors oficialiai vadinama sopranu, turėjo nuostabų penkių oktavų balso diapazoną (tokio diapazono nežinau ar daugiau kas turėjo ar turi). Jos balso diapazonas nuo B2 iki C7 (apytiksliai nuo 123 to 2270 Hz), tai yra nuo vyriško baritono žemųjų garsų iki aukštesnių moteriško soprano garsų. Taip ir liko nelabai aiški tikroji jos gimimo data, ir liko daugybė prasimanymų ir legendų apie jos gyvenimą ir kilmę. Pati nurodydavo gimimo datą 1927-aisiais, bet pagal jos asmeninį padėjėją Damon Devine, jos gimimo liudijime buvo įrašyta 1922 metai. Gyvenimo istorijose, savo noru apgaubtose paslaptimis ir legendomis, buvo aiškinama, kad ji kilminga Inkų princesė, kurios kilmės linija prasideda nuo legendinio inkų vado Atahualpa. Dar sovietinėje spaudoje teko skaityti, kad jos tikrasis vardas Amy Camus (Yma Sumac – atvirkščiai). Pastaroji legenda buvo sukurta apie 50- tuosius, matyt jos gastrolių Niujorke pradžios proga. Iš tiesų sceninį vardą ji paveldėjo iš motinos. Ima Shumaq, (Quechua – Amerikos indėnų kalboje) reiškia “kaip gražu!“ nors vėlesniuose interviu ji tvirtino, kad tai reiškia “graži gėlė“ ar “graži mergaitė“.

1942, Sumac ištekėjo už muzikanto ir kompozitoriaus, Moises Vivanco, žmogaus, kuris buvo sužavėtas jos balso. Tais pačiais metais vyko ir jos debiutas radijuje. “Ji yra tarsi penkios dainininkės vienoje,” pasakė Vivanco savo interviu Associated Press 1951-aisiais. “2000 metų niekas neturėjo tokio balso.” Neeilinė ir jų bendro gyvenimo istorija. 1957 jie išsiskyrė, tais pačiais metais antrąkart susituokė, ir vėl išsiskyrė 1965-aisiais.

Jos pirmasis albumas Capitol studijoje, Voice of the Xtabay (1950), parduotas daugiau negu pusę milijono kopijų pradėjo jos pakilimo dešimtmetį, kuriame be daugelio įrašų ir koncertų buvo ir atmintini pasirodymai Carnegie Hall ir Hollywood Bowl. Nuo 1961-ųjų su Inca Taky Trio surengė penkių metų pasaulinį turne, pasirodė keturiasdešimtyje tuometinės Sovietų Sąjungos miestų, Europoje, Azijoje, ir Lotynų Amerikoje. Jų koncertas Bukarešte, Rumunijoje buvo įrašytas, ir išlestas kaip albumas „Rečitalis“, tai vienintelis koncertinis Ymos Sumac įrašas.

ima-sumak1

1971 ji išleido albumą Miracles, ir grįžo gyventi į Peru. Kartais koncertuodavo Peru, Niujorke ir kitur, įrašinėjo dainas įvairiems Disnėjaus ir kitiems filmams, reklaminiams klipams, retkarčiais jos dainos iš filmų ir kitur dar iškildavo į dėmesio centrą.

1992, Günther Czernetsky sukurtas dokumentinis filmas Yma Sumac – Holivudo Inkaprinzessin (Yma Sumac – Holivudo inkų princesė). Turbūt paskutinis jos pasirodymas scenoje buvo 1997 m. liepą Kanadoje, Monrealio tarptautiniame džiazo festivalyje.

2006 m. gegužės 6-ąją, Sumac skrido į Limą, kur jai Peru Prezidentas Alejandro Toledo įteikė Orden del Sol , dar ji buvo apdovanota Jorge Basadre – žymaus Peru istoriko medaliu.

Šiemet 2008 m. lapkričio 1-ąją aštuoniasdešimt šešerių metų amžiaus Yma Sumac mirė (nors abejonių dėl jos gimimo metų liko). Mirė namuose Los Andžele, Kalifornijoj. (Storosios žarnos vėžys jai buvo diagnozuotas su tų pačių metų vasarį.)

Kontrabosų gangsteriai – virtuoziški muzikos chuliganai

Ar kontrabosas solinis instrumentas?
Po žėrinčio Stanley Clarke solinio pasirodymo liepą RETURN TO FOREVER projekte, sakiau – Taip!
Tačiau, kad tik vieni kontrabosai grotų melodingą klasikinę muziką, klasikos popsą – to dar nebuvau girdėjęs. Pastebėjau, kad pasižiūrėti šito į Kongresų rūmus atėjo ir keletas mūsų simfoninių orkestrų kontrabosistų.
2008 09 28
Vilnius, Kongresų rūmai, anonsuose rašė:

Kontrabosų gangsteriai – Kontrabosų kvartetas „The Bass Gang“

Vilniaus kongresų rūmų sceną sudrebins neįprastas vyrukų ketvertas, susibūręs į kontrabosų ansamblį. „The Bass Gango“ – tai drąsios klasikinių kūrinių aranžuotės, gausus populiariosios muzikos repertuaras ir ryški, efektinga bei užburianti keturių kontraboso virtuozų muzika. Save vadinantys „muzikos tūzais“, fotosesijas rengiantys apsirengę kalinių drabužiais, keturi italų menininkai šmaikščiai, o kartais įžūliai elgiasi ir su muzika…

Operacija Sex – tett tęsėsi Vilniuje…

http://www.thebassgang.org/ galima pasiskaityti, kad šioje nusikaltėlių snobiškumui ir konservatyvizmui grupėje dalyvauja:
Antonio Sciancalepore – Tony Sciancalepore detto “Perez“
Andrea Pighi – Captain Pighi detto “il Killer del Pentagramma“
Alberto Bocini – Al Bocini detto “il Rugginoso“
Amerigo Bernardi – Amy da Signa detto il“Bernarda“

Jau įžygiavimas į sceną buvo teatrališkas, su ryškiu farso prieskoniu. Pradėjo nuo Mocarto “Eine Kleine Nachtmusik“ ir iškarto šiek tiek šokiravo žiūrovus, ne tik virtuozišku grojimu (visi tikri savo instrumento meistrai), bet ir gana laisva šio klasikos “popso“ interpretacija, tarsi šokiui su stručio kiaušiniais. Kitaip su kontrabosu groti smuiko ir alto partijas vargu ar įmanoma, tačiau kūrinys daugumą salė papirko. Pasirodė pavėlavę žiūrovai, kuriems buvo pasiūlyta tučtuojau kūrinį. kurio jie negirdėjo pakartoti. Ir nedidelis gabaliukas buvo pakartotas!
Toliau buvo griebta dar stipriau – Bethoveno 9 -oji. Tragizmo ir patoso vietoje liko jumoras. Su gera nuotaika ir scenoje ir priešais sceną.
Itališka daina, kurią, parodijuodamas operinių tenorų dainavimo stilių, pritariant visiems kontrabosams traukė Amerigo. Ir pirmąją koncerto dalį užbaigė šauniai sugrota D. Gillespie – A Night In Tunisia.

II dalis prasidėjo muzika, privertusia atsistoti visą salę. Buvo grojamas Lietuvos Himnas, grojamas be jumoro, būdingo visam koncertui, gal tik- kad keturiais kontrabosais. Gestas gal įžūlokas, tačiau pagrota buvo puikiai (galvojau kada jie spėjo surepetuoti). Pritarimą tam visa publika išreiškė plojimais.

O muzikinis chuliganizmas tesėsi toliau : buvo grojamas kažkoks superlydinys iš įvairių muzikos stilių kuriame skambėjo ištraukos iš Brubecko, Čiaikovskio, Andrew Lloyd Webber Jesus Christ Superstar ir kt. kūrinių, kuriuos siejo tik 5/4 ritmas. Toliau sekė Neapolietiška meilės dainelė, žavus Ástor Piazzolla kūrinys ir t. t.

Puiki , nors ir neįprasta kontrabosų muzika su šokių intarpais (Operacijos Sex-tett tęsimas;) kur gyvasis Amerigo trumpam šokiui iškviesdavo gražias lietuvaites iš salės. Ir žaismingi komentarai, mėginimai kalbėti lietuviškai (ačjū, čja daug gražjų merginų! ir t. t.)

Kadangi kontrabosai turėjo groti ir smuiko, ir alto, ir violončelės partijas, stebino tai, kad muzikantai grojo su klasikiniais keturstygiais kontrabosais, – tais pačiais, kaip jie patys sakė, kuriais groja savo kontrabosų partijas įvairiuose Italijos orkestruose.

Giclèe – nauja galimybė tiražuoti meną

Giclèe (tariama žyklei, nuo prancūziško veiksmažodžio gicler – purkšti) – tai originalaus dailės kūrinio kokybiška skaitmeninė kopija, atkurta rašalinio spausdinimo būdu, specialiu šiuolaikiniu spausdintuvu. Pasižyminti didžiuliu spalvų diapazonu, ypatingai didele skiriamąja geba. Atspaudų kokybė yra nepalyginamai geresnė negu visų žinomų tradicinių spaustuvių spausdinimo būdų, ir be abejo nė nesulyginama su kitais žinomais rašaliniais ir lazeriniais – milteliniais printeriais. Artima, tačiau vis tiek prastesnė kokybė galėtų būti tik aukštos kokybės ofsetinės spaudos reprodukcijų, atspausdintų heksachromo technologija.

Giclèe technologija pirmąkart buvo panaudota kompanijos Iris Graphics rašaliniuose spausdintuvuose. Kompanija pirmąkart naują printerio 3024 modelį pristatė “ Lasers in Graphics“ renginyje Majamyje1987 m. rugsėjį. Vėliau 1990 –taisiais kompanija buvo įsigyta Scitex. (2000 Scitex nupirko Creo Products Inc. 2005 Creo buvo nupirktas Kodak‘o. (Kaip biblijoj );). Pradžioje Iris spausdintuvai buvo naudojami spaustuvėse (ofsetinei ir kitokiai spaudai) atspaudų spalvų ir vaizdo kokybės patikrinimui prieš pradedant masinį spausdinimą, taigi buvo naudojama tik kaip gamybos proceso tarpinis etapas, ir tos technologijos atspaudai, po patikrinimo, įvertinimo bei korekcijų dažniausiai keliaudavo šiukšlių dėžėn.

Apie 1990 –tuosius, pirmasis panaudoti šią technologiją mene (fotografijoje) sugalvojo žymus muzikantas ir fotografas Graham‘as Nash‘as (iš garsiosios amerikietiškos folk roko supergrupės – „Crosby, Stills, Nash, and Young“ (CSNY)). Nash ir jo vadybininkas Holbert pasiūlė vardą digigraph, kad pabandytų atskirti jų darbą nuo pramoninio proceso. Tačiau vėliau tokiam spausdinimui labiau paplito giclee pavadinimas. Technologijoms tobulėjant, atsirado daug patvaresnių, ilgaamžiškesnių (atsparių blukimui) pigmentinių dažų. Ilgaamžių (neturinčių sudėtyje rūgščių, baliklių ir kitų nepatvarių cheminių priedų) popieriaus, drobės arba aukštos kokybės (Fine art kategorijos) fotopopieriaus naudojimas įgalino daryti meno kūrinių ilgaamžes kopijas, vaizdo estetiniu požiūriu nenusileidžiančias originalui ir atitinkančias meno kolekcionierių archyvinius reikalavimus.

Nuo 2000 –tųjų ypatingai šią technologiją ištobulino pasaulinė vaizdų kūrimo produktų gamybos lyderė – japonų EPSON. Jos naudojami ilgaamžiai Ultrachrome pigmentiniai rašalai kartu su sukurtais spalvų kontrolės prietaisais ir programine įranga pirmieji užtikrino dabartinius aukštus giclèe reikalavimus. Giclèe atspaudų kokybės patvirtinimui buvo sukurti atitinkami standartai ir sertifikavimo organizacijos. Amerikoje -American standard Tru Giclee and the Giclee Printers Association ir Europoje – European Giclée Makers Association. Tai žymi Certified Art Giclée™ ženklas, procese dažniausiai dalyvauja ir pats kūrinio autorius. Visuose giclèe procesuose (skanavimas, fotografavimas, skaitmeninės informacijos apdorojimas ir spausdinimas) atliekama labai griežta ir tiksli spalvų kontrolė. Dabartiniai giclée spausdintuvai turi ne mažiau 7 (iki 12) spalvų (pirmieji – Iris turėjo tik keturias).

Atsivėrė didesnės galimybės ir menininkui ir meno mylėtojams. Menininkas turi galimybę (ribotą logiškų susitarimų – Limited Edition Giclée Print) tiražuoti savo kūrinių kopijas ir pardavinėti pigiau negu originalą (dažniausiai su autoriaus parašu) meno gerbėjams. Nors giclèe savikaina gana brangi (kainuoja ir specialūs dažai ir drobė ar popierius, pats vienos reprodukcijos spausdinimo procesas gali trukti valandas) meno mylėtojai turi galimybę įsigyti kūrinio kopiją išoriškai beveik nesiskiriančią nuo originalo ir taip kokybiški kūrinio originalo atvaizdai (reprodukcijos) tampa prieinami keliskart platesniam žiūrovų ratui.

Atsirado daugybė galimybių naudoti giclèe kūrybos procese. Tai ir galimybė labai kokybiškai atspausdinti ir tradicinius spaudinius, kuriems reikalinga aukšta kokybė (net su padidinamu stiklu nesimato jokio rastringo), bei skaitmeniniu būdu sukurtą paveikslą, galimybė atspaudą drobėje dailininkui vėliau koreguoti dažais, koliažai, mišri technika ir t.t. Bei galimybė giclèe naudoti ir kitose meno ir ne meno srityse – taikomojoje dailėje, dizaine.

Daugiau galima pasiskaityti: http://www.gicleeprint.net/

Dainų istorijos – Tom Dooley – linksma melodija – be galo liūdna daina

Tegu sau bėga naktys, o man dienų mažai… Linksmai dainavo a. a. Janina Miščiukaitė. Lengvas lietuviškas tekstelis nuėmė sunkią lyg akmuo naštą, slėgusią tikrąjį dainos variantą. O tai dar viena iš taip vadinamų žudikų baladžių (”Murder ballads”), (prisiminkim Delilah)

Tom Dooley – The Kingston Trio

Tom Dooley

Hang down your head, Tom Dooley
Hang down your head and cry
Hang down your head, Tom Dooley
Poor boy, you’re bound to die

I met her on the mountain, there I took her life
Met her on the mountain, stabbed her with my knife

Hang down your head, Tom Dooley
Hang down your head and cry
Hang down your head, Tom Dooley
Poor boy, you’re bound to die

This time tomorrow, reckon where I’ll be
Hadn’t-a been for Grayson, I’d-a been in Tennessee (well now boy)

Hang down (your head) your head Dooley and cry
Hang down your head and cry (ah poor boy, ah-well-ah)
Hang down (your head) your head (Dooley) and cry
Poor boy, you’re bound to die

Hang down (your head) your head Dooley and cry
Hang down your head and cry (ah poor boy, ah-well-ah)
Hang down (your head) your head (Dooley) and cry
Poor boy, you’re bound to die

This time tomorrow reckon where I’ll be
Down in some lonesome valley hangin’ from a white oak tree

Hang down your head, Tom Dooley
Hang down your head and cry (ah-uh-eye)
Hang down your head Tom Dooley
Poor boy you’re bound to die (ah well now boy)

Nulenk galvą Tomai Diuli, nulenk galvą ir verk. Nulenk galvą Tomai Diuli, vargšas vaikine, tu turėsi mirti…

Dainos istorija apaugusi daugybe legendų ir iškraipytų bei išgalvotų faktų. Jau senokai bevartydamas vieną Amerikos folk dainų rinkinį, perskaičiau istoriją apie plėšiką Tomą Diulį, kuris kalnuose nužudė merginą…

Dabar internete sakoma, kad Tom Dula (dainoje rašoma kaip angliškai tariama – Dooley) buvo tikras asmuo, gimęs 1845 Elkville, Šiaurės Karolinoje, dabar Ferguson, Wilkes grafystė. Jis buvo Thomas ir Mary Keaton Dula sūnus. Buvo žinoma, kad Tomas buvo gražus, mokėjo groti smuiku, gerai šokti ir žavėti visas ledi. Būdamas 17 metų, prasidėjus karui, keturiems metams stojo karo tarnybon Elkville, tačiau pakliuvo į nelaisvę ir iškalėjo iki karo pabaigos. Pasibaigus karui jaunas ir gražus buvęs karys grįžo į gimtą slėnį.
Dar prieš tarnybą armijoje, Tomas buvo populiarus draugų ir merginų tarpe. Be daugelio kitų damų, dėl jo dėmesio varžėsi ir dvi pusseserės – Ann Foster (Melton) ir Laura Foster, kurioms (abiejoms) jis taip pat nebuvo abejingas. Nors artėjant karo pabaigai Ann meilė išblėso ir ji ištekėjo už James Meltono, tačiau pamačius grįžusį jauną ir gražų karį, meilė vėl apsuko jai galvą…
O Laura turėjo daug gerbėjų. Tarp jų ir tokį Bobą Greisoną, kurį atstūmė…
Jaunuolių draugystei nepritariant artimiesiems, Tomas su Laura sugalvojo pabėgti ir susituokti. Vieną naktį ji pasiėmė keletą drabužių (kiek galėjo pasiimti raita ant arklio) ir palikusi namus iškeliavo į sutartą vietą pasimatyti su Tomu.
Aštuoniolikmetė dingo. Šeimos organizuotos paieškos buvo nesėkmingos. Po trijų savaičių jos arklys sugrįžo išsekęs ir su nutrauktu apynasriu. Buvo rasta vieta ir medis prie kurio buvo pririštas arklys, tačiau Lauros nerado. Visi galvojo, kad merginos kūnas buvo įmestas į Yadkin upę.

Tačiau Ann Meltonn susipykus su savo seserim Pauline (kitur – Perline) Foster, pastaroji neatsargiai pagrasino, kad pasakys ką žino apie Laurą. Ann atsakė, kad ji tik pat kalta kiek ir Pauline. Tuo tuoj susidomėjo įvykį tyrę valdžios atstovai ir merginos buvo apklaustos. Pauline paliudijo, kad Laurą nužudė Tomas. Pavyko išsiaiškinti tikslesnę įvykio vietą ir kūno paieškos tesėsi. Išplėtus paieškos zoną, Lauros Foster lavonas buvo rastas negiliam kape. Jos kojos buvo sulaužytos ir krūtinėje buvo dūrio žaizda. Taip pat buvo rastas ir krepšys su drabužiais. Beje Laura Foster buvo nėščia.

Laura buvo palaidota ant aukštos kalvos, kuri nuo to laiko vadinama Lauros Foster kalva.

Žmogžudystės byla buvo sudėtinga ir paini. Įtariamųjų buvo daug. Tyrimui besitęsiant Bobas Greisonas parodė Ann Melton nosinę, kurią jis radęs Lauros nužudymo vietoj.
Tomas, žinodamas kad jis yra paskutinis žmogus matęs Laurą gyvą ir tuo pačiu pagrindinis įtariamasis, kažkodėl išvyko toliau – dirbti samdomą darbą į Wataugos grafystę. Po savaitės, kai Lauros kūnas buvo rastas, buvo surastas ir Tom Dula. Paieškai vadovavo minėtas Bobas Greisonas. Dar buvo suimtas ir įtariamas padėjęs žmogžudystėje Jack Keaton, tačiau vėliau pateikus alibi – išlaisvintas. Suimta buvo ir Ann Meltonn. Teisme advokatui pavyko apginti Ann. Pasakojama, kad ji sušukusi: „ant mano gražaus kaklo niekada nebus virvės“, o Tomas, vienai prisiekusiai liudininkei paliudijus, kad paskutinį kart matyta Laura išjojo susitikti su Tomu, buvo nuteistas pakarti. Visgi iki šiol toje byloje liko daugybė neaiškumų. Buvo tik aišku, kad Tomas kažką slėpė nuo teismo. Jis tvirtino, kad yra nekaltas ir atsisakydavo bet ką daugiau aiškinti. Gal tuo dengė Ann, kuriai buvo neabejingas, o gal ir labiau mylėjo ją negu Laurą? O gal tikrasis žudikas buvo Bobas Greisonas?

Daug legendų ir kalbų apie Tomo šaltakraujiškumą mirties akivaizdoje. Jis sėdėdamas ant savo karsto grojo bandža vežant į egzekucijos vietą. Jis juokavo, kad būtų nusiprausęs kaklą jei būtų žinojęs, kad jį kars ant tokios naujos švarios virvės. Davus nuteistajam paskutinį žodį, jis iškėlė dešinę ranką ir pasakė: „Džentelmenai, ar matote šią ranką? Ar jinai dreba? Aš niekada net plauko ant merginos galvos nenuskriaudžiau!“ Ir kartuvių liukas buvo numestas. Tomas buvo palaidotas gimtajame Yadkin upės slėnyje po obelim.

Baladė, neužilgo po Tomo egzekucijos buvo sukurta vietinio poeto Thomas C. Land, ir tarp kalniečių buvo labai populiari. 1958 Kingston trio išpopuliarino ją visam pasauly. Sakoma, kad Lauros ir Ann kapai kasmet labai lankomi turistų. Tomo kapas yra privačiose valdose ir nėra prieinamas lankytojams. „Tom Dooley“ muziejus yra Fergiusone, Šiaurės Karolinoje. Beje sklando gandai (ir nuotraukos) kuriose užfiksuota Tomo kapą belankanti Lauros vėlė…

Trys bliuzo gitaros karaliai (1) Albertas Kingas

Trys bliuzo gitaros karaliai. Tai Albertas Kingas, B.B. Kingas ir Fredis Kingas (pagal abėcėlę).

Pakalbėsim apie pirmąjį, padariusį įtaką ir įkvėpusį daugelį vėliau grojusių bliuzo gitaristų. Galima būtų paminėti žymiuosius bliuzmenus Eric Clapton, Jimi Hendrix, Mick Taylor, Warren Haynes, Mike Bloomfield, Gary Moore ir ypatingai Stevie Ray Vaughan, kuris pergrojo daugelį Alberto Kingo kūrinių. Jis taip pat turėjo didžiulį poveikį amžininkams Albert Collins ir Otis Rush.

albertking580

http://staxrecords.free.fr/paveikslėlis

Siūlau paklausyti. Beskaitant gyvenimo istoriją. Tikra bliuzo jėga…

Albertas Kingas (1923 balandžio 25 – 1992 gruodžio 21)

Tikrasis vardas – Albert Nelson, gimė Indianoloje, šalia Misisipės valstijos medvilninės plantacijų. Įspūdingo ūgio ir gana solidaus svorio, ir gal dėl to, kad jaunystėje dirbo buldozeriu, Albertas Kingas buvo vadinamas „Aksominiu buldozeriu“ (“The Velvet Bulldozer“). Jau vaikystėje dainuodavo bažnyčioje, šeimyniniam gospel ansamblyje. 1950- tais Albertas atsitiktinai susipažino su M. C. Rideriu ir persikraustė į Oceolą, Arkanzase. Rideris buvo įžymiojo T-99 klubo Oceoloje savininkas. Kadangi Oceola yra Tarp Memfio ir Sent- Luiso, šalia šešiasdešimt pirmojo kelio, kiekviena iš dažnai čia pravažiuojančių grupių laikė garbe čia sustoti. Čia lankėsi tokios garsenybės, kaip B.B. Kingas, B. Blandas, Rufus Thomas, Rosko Gordonas ir Džonas Eisas. Klubas T-99 turėjo ir besikeičiančios sudėties nuosavą grupę “In The Groove Boys“, kurioje įvairiais laikais grojo ir garsus pianistas Edis Snou. Albertas Kingas – gitaristas savamokslis, profesionalesnę karjerą ir pradėjo su “The In The Groove Boys“ atsinešęs ten pirmąją nebrangią Epifon gitarą. Oceolos tuometinis gyventojas, buvęs I. Turnerio vokalistas Džimi Tomas, tuomet dar paauglys, prisimena: – Šeštadienio vakarais Oceoloje virdavo gyvenimas. Mažas, tačiau pasiutęs miestukas. Kiekvienoje užeigoje ar kavinėje buvo lošiama iš pinigų. Ir Albertą aš atsimenu, tikrai! Mes jį vadindavome didžiuoju arba Juoduoju Albertu. Jis vairuodavo sunkvežimį – vežiodavo medvilnę, o išeiginėmis dienomis grodavo gitara.

„Mes tada mokėjome kokias tris – keturias dainas. Ir mes jas grodavome – greitai, lėtai ir vidutiniškai“ – kalbėjo pats Albertas Kingas.

Gyvenimas banguotas. Visiems ne viskas ir visada būna tik gerai. Albertas nemėgdavo prisiminti 50 tųjų pabaigoje jam vairuojant sunkvežimį, įvykusios avarijos. Jo sunkvežimis susidūrė su priešais važiavusia mašina ir keletas žmonių žuvo. Žuvusieji buvo baltieji, ir gana įkaitusi pietinių valstijų atmosfera grėsė dideliais nemalonumais. Albertas pakliuvo į kalėjimą. Laimei jau tada turėdamas gana įtakingų pažįstamų palyginus nesunkiai išsisuko.

Įkvėptas dešimčių gitaristų iš Arkanzaso ir Misisipės, radusių pripažinimą Amerikos Šiaurėje, Albertas persikrausto į Indianos valstiją, Geri miestuką. Ten jis prisijungė prie legendinių Džono Brimo ir Džimio Rido. Kadangi ir Džonas, ir Džimas buvo gitaristai, epizodiškai teko groti būgnais jų “Jimmy Reed’ band, dalyvauti keliuose ankstyvesniuose Reed įrašuose. Vėliau bliuzo muzikantų Blind Lemon Jefferson ir Lonnie Johnson Įkvėptas, bei susidomėjęs Havajietiška muzika, jis pasirinko savo pagrindiniu instrumentu elektrinę gitarą.

Nepriklausomos įrašų leidybos firmos augo kaip grybai po lietaus, ir konkurencinėje kovoje vyko tikra talentų medžioklė. Albertas prisimena pirmąjį susitikimą su Alu Bensonu, Parrot firmos savininku: “Aš laukiau jo gatvėje pusantros valandos. Jis ateina ir staiga sako – Grok. O aš neturiu nė stiprintuvo, nieko. Ką gi – pradėjau groti. Jis paklausė penkias minutes ir sako – O K, šiandien vakare ateik į studiją. Štai ir viskas.“

1953 lapkričio 30 įvyko Alberto Kingo įrašų debiutas. Sesijoje dalyvavo Vilis Diksonas su Elmoro Džeimso grupės muzikantais. Jie įrašė penkias dainas, iš kurių dvi – „Be On Your Merry Way“ ir „Bad Luck Blues“ buvo išleistos singlu. Pirmose įrašuose dar nesigirdi nei firminio „spiegiančio“ gitaros garso, kurį daugelis vėliau kopijuodavo, nei firminių gitaros rifų (kuriuos nata naton vėliau kopijavo E. Klaptonas. Bet jo vokalas jau tada skambėjo galingai. Tačiau, greitai neatradęs šlovės, Kingas 1954-aisiais grįžta į Oceolą. Dar du metai prabėgo grojant su „In The Groove Boys“ Arkanzaso užeigose. Artėjant 56-tiesiems Albertas persikraustė į Sent Luisą. Šiame mieste buvo didžiulė bliuzo paklausa ir darbo muzikantui buvo užtektinai. Bet ir varžovai buvo rimti: I. Turnerio “Kings of Rhythm“, Litl Miltono ir Ruzvelto Markso grupės, Džimo O’Nilo “Hound dogs“.

Pradžioje Kingas paprasčiausiai vaikščiodavo iš klubo į klubą, susipažindavo su žmonėmis, grodavo Jam sesion. 56-tųjų spalyje jis jau turėjo savo grupę ir pradėjo pastoviai koncertuoti klubuose. Gitaristas Laris Devisas, ilgą laiką grojęs su Kingu, prisimena: “Aš sutikau Albertą, kai jis buvo ką tik atvykęs į Sent Luisą. Jie tada trise grodavo mažame Oliv gatvės bare. Aš pirmiausiai atkreipiau į jį dėmesį dėl jo balso. Jis dainavo puikiai, jo balsas stiprus. O paskui aš ir Semas Roudsas pradėjome su juo groti.

58 -taisiais Albertas įsigijo Gibson Flying V gitarą, kurią pavadino “Lucy“. Gal jis plagijavo savo bendravardį B. B. vadinusį savo gitarą “Lucile“, tačiau pats Albertas tvirtino, kad gitarą pavadinęs mėgstamos aktorės iš komedinio serialo „I Love Lucy“ (dabar rodo per Lietuvos televizijas) Lucile Boll garbei. (Beje ilgai gyvavo gandas, kad Albertas ir B. B. – broliai. Ir reikia pažymėti, kad Albertas tai paneigti ypatingai nesistengė.) Nors vėliau, jau po Alberto mirties, savo autobiografijoje B. B. Kingas rašė: “He wasn’t my brother in blood, but he sure was my brother in Blues“ (Jis nebuvo mano kraujo brolis, jis buvo mano brolis bliuze).

Albertas pamažu pradėjo pritraukti publikos dėmesį. Gitaristas Bobis Kingas prisimena vieno savo draugo pasakojimą apie tai, kad šis “matė patį didžiausią, juodžiausią, ir baisiausią tipą gyvenime. Jo gitara – kaip sušvilptas kosminis laivas, pats jis kairys ir jo batų numeris pats paskutiniausias!“ Lėtai, bet užtikrintai Albertas virto iš niekam nežinomo naujoko vienu iš žymiausiu Sent Luiso bliuzmenų.

1958 metais atsidariusiai Bobbin Records pradėjus ieškoti naujų talentų Įrašams, prisijungė ir Albertas su padidėjusia grupe. Paprastai kartu grodavo du muzikantai su pučiamaisiais ir pianistas, kartais kartu grodavo žymiausi miesto muzikantai. Muzika pasikeitė taip pat, dabar jo garsas buvo artimesnis jau džamp bliuzui “Jump blues“. Pats Albertas tapo labiau savim pasitikintis, ir jo firmimis garsas – ryškus gitaros skambesys su svinguojančiu džiazo pritarimu – pilnai susiformavo. “Aš visada mėgau džiazą, ypatingai big bendus. “- sakė Albertas – “Įrašai Bobbin Records studijoje labai orkestriniai, su aranžuotėmis, kurios suartina bliuzą ir džiazą. Tai džiazavimas aplink bliuzo gitarą.“

Kingas buvo kairiarankis gitaristas, bet grodavo apversta neperdaryta gitara – tokiu būdu žemoji E styga buvo apačioje. Nenaudodavo mediatoriaus. Vėlesniais metais jis grodavo jau perdaryta kairiarankiams gitara, tačiau stygų išdėstymas liko toks pats, kaip jam jau buvo įprasta. Jis taip pat naudojo visiškai neatitinkantį įprastų normų gitaros derinimą (t.y., prisiderindamas C taip žemai, kad galima būtų padaryti plataus diapazono stygų tempimą į šonus). Dėl šios technikos ypatybių ir buvo atpažįstamas jo grojimo stilius. Tarp Kingo Bobbin Records studijoje atliktų įrašų, prastų nebuvo. Eilė singlų pridėjusių populiarumo gerbėjų ir kolegų tarpe buvo vainikuota “Don’t Throw Your Love On Me So Strong“, kur pianinu kartu grojo I. Turneris. 61-ųjų pabaigoje ši daina pakilo iki 14 vietos ritm&blues čartuose. Muzikantu susidomėjo ir didesnės įrašų komapanijos (King Records, kurioje buvo įrašytas albumas „The Big Blues“, išleistas 63-aisiais)

Tarp kolegų muzikantų Albertas garsėjo ne tik puikiu grojimu gitara, bet ir sunkiai sugyvenamu charakteriu. Jo grupės sudėtis keisdavosi stebėtinu greičiu. Raimondas Hilas, grojęs su Kingu 60 -tųjų pradžioje prisimena: “Aš ilgai grojau su Albertu. Jis visą laiką keitė muzikantus, o man reikėdavo viską užglaistyti. Aš repetuodavau su naujokais, aiškindavau ko jis iš jų nori. Taip, Albertas ypatingas! Bet mes suprasdavom vienas kitą.“ Būgnininkas Judžinas Vašingtonas tai nušviečia šiek tiek kitaip: „Albertas – žmogus su charakteriu. Esmė tame, kad daugelis gitaristų kurie dar ir dainuoja, dažnai keičia tempą. Kada jie dainuoja ir groja, tempas vienas, tačiau kai jie nustoja dainuoti, tempas pasikeičia. Ir tai dažnai sukelia konfliktus. Taigi jis būgnininkus keisdavo kaip pirštines!“

“Alberto grupėje muzikantai uždirbdavo gerus pinigus,“ – prisimena Kenis Raisas, savo laiku metęs mokyklą, kai jį pakvietė groti Kingo grupėje, -“Albertas mokėdavo muzikantams daugiau, negu kiti: Litl Miltonas, Bilis Geilsas, netgi I. Turneris. Galima buvo neblogai uždirbti – jeigu tik tavęs neišvydavo. Jis dažnai be priežasties rėkdavo ant savo būgnininkų. Pats skaičiuodavo tempą, bet grodavo pagal nuotaiką – tai greičiau, tai lėčiau. Nors galų gale aš pripratau ir galėdavau groti tokiu tempu kaip jis. Bet mes vistiek dažnai bardavomės.“

64- tųjų gegužį Albertas vėl įrašinėjo mažoje nepriklausomoje studijoje Coun – Tree. Šioje sesijoje kartu su Kingu grojo Leo’s Five, Donas Džeimsas ir Kenis Raisas. Jie įrašė du singlus – „Worsome Baby / C.O.D.“ ir „Lonesome / You Threw Your Love On Me Too Strong“.

Vėliau Albertas Kingas pradėjo įrašinėti Stax Records – viename iš soul žanro banginių. Jame įrašinėjo Rufus, Karla Tomas, Booker T & the MGs, Ottis Redding. Iki Kingo Stax Records nebuvo nė vieno bliuzmeno ir kompanijos prezidentas, žiūrėjęs į bliuzą gana skeptiškai sutiko bendradarbiauti su Kingu tik sesers įkalbėtas. Nuo pat pradžių Albertas pasijuto čia kaip namie. Jo kūrybinės jėgos buvo pakilime ir įrašai padaryti Stax Records buvo populiarūs tarp klausytojų ir gerbėjų, bei tikrai darantys įtaką kitiems bliuzmenams. Jau pirmoje sesijoje buvo įrašytas garsusis “Laundromat Blues“,užtikrino naują Kingo pasirodymą čartuose, po penkių metų pertraukos. Kitoje singlo pusėje buvo instrumentinis kūrinys „Overal Junction“. Kingas juokaudavo, kad jo grupė, pradėdama kocertus grodavo „Overal Junction“ tol, kol visi susiderindavo. Kitoje sesijoje buvo įrašyta viena iš pačių žinomiausių Kingo dainų -“Oh Pretty Woman (Can’t Make You Love Me)“. Vėliau buvo įrašyta “Crosscut Saw“, anksčiau žinoma The Birmingham Blues Boys repertuare. Kingas atnaujino šį 30-tųjų klasikinį bliuzą, pridėjęs rumbos ritmą ir mušamųjų partiją.

67- aisiais Bucker Ti ir vokalistas William Bell įrašė dainos “Born Under A Bad Sign“ demo versiją. Daina, su jos įsimintinu rifu ir tokiomis spalvingomis frazėmis (If it wasn’t for bad luck, I wouldn’t have no luck at all) buvo tartum specialiai parašyta Albertui. Kada prie jau paruoštos demo versijos prijungė Kingo vokalą ir gitarą, šedevras buvo įrašytas! Kitoje singlo pusėje buvo įrašytas lėtas bliuzas “Personal Manager“, kuriame Albertas įgrojo vieną iš geriausių savo solo partijų. 67 -ųjų pabaigoje buvo išleistas pirmasis Kingo albumas “Born Under A Bad Sign“. Jame be minėtų buvo ir naujų dainų. Šio albumo pasirodymas sutapo, o gal ir padėjo Kingo populiarumo augimui baltaodžių jaunimo tarpe. 68 – ųjų liepą jis koncertavo žymiajame Filmore Vest – San Francisko hipių koncertų salėje. Dalis koncerto įrašų buvo išleista plokštelėje Live Wire/Blues Power – viename iš geriausių “gyvos muzikos“ bliuzo albumų, o kiti įrašai buvo išleisti po keleto metų dviejuose diskuose – Wednesday/Thursday Night In San Francisco.

Grįžęs į Memfį, Albertas įrašė pirmąjį tikrai studijinį albumą Years Gone By, dalyvaujant MGs ir pučiamųjų ansambliui The Memphis Horns. Jame buvo bliuzo klasikos kūrinių versijos: “Killing Floor“ (Howlin Wolf) The “Sky Is Crying“ (Elmore James) bei paties Kingo “Drowning On Dry Land“

Alberto albumas “I’ll Play The Blues For You“ įrašytas su grupėmis The Bar-Kays, The Movement The Memphis Horns, atspindėjo savyje tikrą puikų šiuolaikinės soul, funky ir bliuzo muzikos lydinį. Albertas čia groja natūraliai ir tarsi atsipalaidavęs. Daugelis (pvz. B B Kingas) nesėkmingai mėgino kopijuoti šį skambesį. “Answer To The Laundromat Blues“ — atsakymas jo ankstyvajam hitui, — “Angel of Mercy, “ tamsus ir lėtas bliuzas, puikusis “Breaking Up Somebody’s Home“ padarė šį albumą tarsi šiuolaikinio bliuzo biblija. Bet tikrasis deimantas – “I’ll Play The Blues For You“, kuris iki šiol mielai grojamas bliuzo radijo stotyse.

1974-aisiais Stax Records susidūrė su finansinėmis problemomis ir Albertas pasirinko Utopia įrašų studiją, kurioje išleido kitus du albumus. Tačiau abu nebuvo labai sėkmingi, Alberto vokalas ir gitara paskęsdavo akompanimento ir back vokalo gausoje. Vėliau pradėjo įrašinėti Tomato studijoje ir įrašomos muzikos kokybė žymiai pagerėjo. Baigėsi eksperimentai su soul skambėjimu ir buvo grįžta prie grynai bliuzinio skambesio. Jis dirbo Detrooito ir New Orleano studijose ir vieną iš tų sesijų buvo išleista New Orleans Heat pavadinimu. Aštuoniasdešimtųjų viduryje Albertas pasirašė kontraktą su Fantasy Records. Ten išleisti du albumai, be senų dainų versijų turėjo ir keletą gerų naujų kūrinių.

80-tojo dešimtmečio viduryje Albertas vis dažniau užsimindavo apie “išėjimą į poilsį“, o vėliau iš tiesų tai paskelbė, bet tai jam netrukdė grojimui dideliuose bliuzo festivaliuose ir tęsti gastroles Europoje. Paskutinis jo koncertas įvyko 1992 metais gruodžio 19. Sekančią dieną jis grįžo namo į Memfį ir patyrė infarktą.

Albertas Kingas mirė 1992 metais gruodžio 21 (būdamas 69 metų amžiaus).

Peaches Staten – Čikagos bliuzas ir gera nuotaika

http://www.gmklubas.lt/ rašo:

Peaches Staten – Čikagos bliuzas

Rugsėjo 1 d.

Peaches Staten - Čikagos bliuzas

  • Rugsėjo 1 d. 19 val. Kaune, Nemuno krantinės amfiteatro scenoje (prie Daugirdo g.)

Pristatyme rašoma:

Tikra Čikagos bliuzo primadona Peaches Staten gastroliuoja Europoje nuo 1997. Ji koncertavo daugelyje festivalių, grojo klubuose, įrašė kompaktinę plokštelę su Nick Bekattini “Nick and Peaches –Live at Blue Sun” 2001. Peaches Staten grupė siūlo jaudinantį šiurkštaus balso ir sprogstančios gitaros derinį, jis pateikiamas harmoningai su gilia bliuzo ir soulo įkrova, o taip pat mažu fanko šlakeliu. Peaches užaugo klestinčioje Čikagos bliuzo scenoje, o išugdė ją gospelas, bliuzas ir soulas. Jos patėvis buvo dižėjas keliuose turtinguose Čikagos klubuose,o mama buvo socialinio klubo narė, rengiančio vakarėlius, kuriuose trindavosi gerai žinomi bliuzo muzikantai. Ši dinamiška,smulkutė moteris pradėjomuzikinę karjerą gana netikėtai,dirbdama padavėja bliuzo bare. Kartą jos draugė paklausė,ar ji kartais dainuoja. Peaches dainuodavo tik duše. Kadangi draugė pagyrė jos balsą ji užlipo ant scenos padainuoti. Ji buvo gimusi būti scenoje, jos šiurkštus soulo balsas, kurį išgirdus norisi išgirsti jį dar ir dar kartą.. Joje galima išgirsti ir Tiną, ir Ettą, ir Koko. Jos įspūdingas, energingas pasirodymas padarė Peaches garsiausia žvaigžde labai konkurencingoje Čikagos bliuzo scenoje. Ji koncertavo ir pasidarė įrašus su Katie Webster, Johny B. Moore, Billy Branch, Carl Weathersby ir daugeliu kitų. Ankstyvos karjeros metu apie ją dažnai buvo rašoma Ladies Blues Revue kartu su Čikagos bliuzo veteranais Bonnie Lee ir Karren Carrol. Dabar ji dažnai pasirodo Čikagos bliuzo scenose. Neseniai pasirodė jos nauja kompaktinė plokštelė “Time Will Tell”.
Grupė:
Peaches Staten (vocals & washboard)
Nick Becattini (guitar)
Peewee Durante (keyboards)
Janko (bass)
Mario Marmugi (drums)

(Pastaba po koncerto. Čia aš vėl piktas. Turėtų pagaliau, vieną kartą organizatoriai išsiaiškinti kas gros.
Rašoma, kad Nick Becattini, bet ar tikrai? Tik Italijoje yra toks gitaristas. Ir Mario Marmugi italų būgnininkas, tikrai ne juodaodis. Janko – irgi italų bosistas ( superjanko.it ). Tai kažkurių koncertų Italijoje sudėtis. Ir kai kurie iš šių muzikantų yra mano draugai MajSpejse…)

Vėliau:

Su Peaches Staten Kaune kartu grojo puikūs muzikantai iš Čikagos. Ji rašo:

Peaches Staten Peaches S..

Sep 19, 2008 10:50 PM

Ciao Gintas,
I’m happy you enjoyed our show. The musicians are also from Chicago.

Mike Wheeler
Guitar/Vocals
Brian James Keyboards
Cleo Cole Drums
Larry William Bass/Vocals
Thanks for the compliment. Have a great weekend
Peaches

Tęsinys
Dar kartą paklausyti tikro, žavaus Čikagietiško bliuzo..?
Dar kartą pagirti Geros muzikos klubą „apdedantį“ daugelį mūsų koncertų ir kitų renginių organizatorių ?
Nėra ką čia daugiau rašyti – VAŽIUOJAM!

Taigi nuvažiavom. Į paskutinį (sezono uždarymo) koncertą Nemuno krantinės amfiteatro scenoje. Jau žinojau, kad bilietus puikiausiai galima įsigyti vietoje. Šįkart, scena jau buvo su stogu (palapine) kuri, aišku, apsaugo dainininkus ir aparatūrą nuo gamtos išdaigų – lietaus, tačiau man gaila buvo žavaus tekančios upės vaizdo, taip tinkančio bliuzui (žr. Carlos Johnson koncertą):

Koncertas prasidėjo (po garso tikrinimo) nuo grupės keleto žavių, gyvų (daugiau panašesnių į funk) kūrinių.

Iš karto buvo galima pajusti, kad groja tikri savo srities meistrai. Nepriekaištingas ritmas, gana puikus gitaristo balsas (beje dainavo visi, išskyrus būgnininką) puikios solo partijos. Po galais, Čikagoje pilna baruose bliuzą grojančių nuostabių muzikantų ir kodėl tik Geros muzikos klubas sugeba juos pasikviesti? Pažiūrėjus į šiemetinę patirtį, bliuzo naktys (žymiausias lietuviškas bliuzo festivalis!) su savo etatinėmis“ kasmet besikartojančiomis grupėmis ir 2 – 3 naujai kviestiniais svečiais (šiemet net nelabai bliuziniais) atrodo nykokai.

Ir po gal 3 ilgokų kūrinių į sceną išėjo ji. Čia turėčiau truputį pakalbėti apie įvaizdį. Profilyje MySpace http://www.myspace.com/peachesstaten kur kol kas tik keletas nuotraukų (reikia pasakyti – ne itin simpatiškų) ir keturi kūriniai, visiškai neatspindi nei dainininkės temperamento, nei tikrojo įspūdžio, kurį patiri koncerte. Pasižiūrėjęs ten, galvojau išeis į vėlyvąją Ellą Fitzgerald panaši storulė, kuri sužavės balsu ir pralinksmins (kaip darydavo vėlyvoji Ella) publiką storulės mėginimu šokti.

Nieko panašaus! Į sceną įstryksėjo žavi , nors ir apvalokų formų juodaodė, seksualia, permatoma suknele ir visus užbūrė ne tik savo balsu bet ir judesiu (VIDEO BUS VĖLIAU!).

Ir jos grojimas ta “metaline skalbimo lenta“ su šaukštais gražiai papildė ir be to puikų ansamblio ritmą.
Įdomu, kaip koncertas būtų vykęs Vilniuje… Pastebėjau, kad Kauno publika šiek tiek labiau susikausčiusi ir sunkiau “užvedama“. Gal dėl to, kad į koncertus susirenka solidesni žmonės ir mažiau entuziastingo jaunimo?

Kuklioje palapinėje, muzikos dėka, viskas blizgėjo, (išskyrus skurdų apšvietimą, labiau apšvietusį palapinės galinę sieną o ne muzikantus ir solistę). Bet tai trukdė tik kokybiškesniam fotografavimui ir filmavimui, jokiu būdu ne muzikos klausymui ir bendram įvaizdžiui.

Daina ir šokis, žavus bliuzo ir funky mišinys…

Ir gera nuotaika. Nors atvažiavau po darbo, suirzęs, apniktas kasdienybės, pamiršau viską. Kaip jie tai sugeba…

Ir (Kauno jaunimo džiaugsmui) į sceną buvo iškviesta savanorė (vardą parašysiu vėliau, reikia pasitikrinti video) kad pagrotų ta pačia “metaline skalbimo lenta“ su šaukštais. Drasuolė lietuvaitė, beje gana neblogai jaučianti ritmą, nepasimetė tarp bliuzo meistrų ;)

Galiausiai, koncertui einant į pabaigą, kai uždainavo senąjį bliuzo hitą (išpopuliarintą Muddy Waters’o dar 1957- aisiais) “Got My Mo-Jo Working“ jos modžio (amuletas) suveikė ir dainininkei pavyko prisikviesti pagaliau “užvestą“ publiką arčiau.

Šoko beveik visi. Pirmoji rudens diena puikiame bliuzo koncerte daugelį žmonių sužavėjo ir apsvaigino muzika, nereikėjo ir tądien uždrausto alkoholio (nors kai kas, mačiau, vis tik atsinešė;).