• Kategorijos

  • Zujūnai 2016 kovo 8
#besmegenis, #pavasaris

Bliuzas susilaukė vaiko ir pavadino jį rokenrolu…

Muddy Waters – The Blues Had A Baby And They Named It Rock And Roll – Bliuzas susilaukė vaiko ir pavadino jį rokenrolu…

Daugelis girdėjote šią populiarią Muddy Waters’o dainą (gaila skelbtino – legalaus Muddy Waters’o originalo neradau). Ir be reikalo dar kai kas nustemba, sužinoję, kad bliuzas ir rokenrolas, rokas – nei draugai, nei priešai. Kaip ir džiazas. Tiesiog bliuzas buvo anksčiau, iš jo kilo ir džiazas, ir rokenrolas, ir vėliau rokas.

Nors lietuviškojoje Wikipedijoje kažkas parašė: Roko kaip muzikos krypties ribos labai plačios, juo nusakomi tokie vienas nuo kito nutolę muzikos stiliai kaip šokių muzika, rokenrolas, bliuzas ar sunkiojo metalo muzika.(?)

Gal prastai išvertė iš anglų, kur rašoma apie roko kilmę: It (Rock music – pastaba) has its roots in 1940s and 1950s rhythm and blues, country music and also drew on folk music, jazz, and classical music.

Palyginkim rokenrolo Hall of Fame, bliuzo Hall of Fame sąrašus. Daug tų pačių atlikėjų ir tų pačių kūrinių – standartų abiejuose. Tik žiūrint į istoriją, bliuzo kūriniai, aišku, sukurti daug anksčiau. Rokas juos perėmė ir savaip interpretavo. Ir ne trumpalaikės (fusion) mados inspiruota, tai vyko nuo pat pradžių. Nuo tada, kai bliuzas jau buvo paprasta aiški populiari ir įtakinga muzika, o rokenrolas ir džiazas dar tik vystėsi.

Pažiūrėkim į bliuzo standartus (kad būtų lengviau – pagal abėcėlę). Kai kurie iš jų priskiriami ir roko standartams: Baby, Please Don’t Go kurį pirmąkart įrašė Big Joe Williams 1935-aisiais…

Tęsinį skaitykit http://bluesmusic.lt/

Reklama

Trys bliuzo gitaros karaliai (1) Albertas Kingas

Trys bliuzo gitaros karaliai. Tai Albertas Kingas, B.B. Kingas ir Fredis Kingas (pagal abėcėlę).

Pakalbėsim apie pirmąjį, padariusį įtaką ir įkvėpusį daugelį vėliau grojusių bliuzo gitaristų. Galima būtų paminėti žymiuosius bliuzmenus Eric Clapton, Jimi Hendrix, Mick Taylor, Warren Haynes, Mike Bloomfield, Gary Moore ir ypatingai Stevie Ray Vaughan, kuris pergrojo daugelį Alberto Kingo kūrinių. Jis taip pat turėjo didžiulį poveikį amžininkams Albert Collins ir Otis Rush.

albertking580

http://staxrecords.free.fr/paveikslėlis

Siūlau paklausyti. Beskaitant gyvenimo istoriją. Tikra bliuzo jėga…

Albertas Kingas (1923 balandžio 25 – 1992 gruodžio 21)

Tikrasis vardas – Albert Nelson, gimė Indianoloje, šalia Misisipės valstijos medvilninės plantacijų. Įspūdingo ūgio ir gana solidaus svorio, ir gal dėl to, kad jaunystėje dirbo buldozeriu, Albertas Kingas buvo vadinamas „Aksominiu buldozeriu“ (“The Velvet Bulldozer“). Jau vaikystėje dainuodavo bažnyčioje, šeimyniniam gospel ansamblyje. 1950- tais Albertas atsitiktinai susipažino su M. C. Rideriu ir persikraustė į Oceolą, Arkanzase. Rideris buvo įžymiojo T-99 klubo Oceoloje savininkas. Kadangi Oceola yra Tarp Memfio ir Sent- Luiso, šalia šešiasdešimt pirmojo kelio, kiekviena iš dažnai čia pravažiuojančių grupių laikė garbe čia sustoti. Čia lankėsi tokios garsenybės, kaip B.B. Kingas, B. Blandas, Rufus Thomas, Rosko Gordonas ir Džonas Eisas. Klubas T-99 turėjo ir besikeičiančios sudėties nuosavą grupę “In The Groove Boys“, kurioje įvairiais laikais grojo ir garsus pianistas Edis Snou. Albertas Kingas – gitaristas savamokslis, profesionalesnę karjerą ir pradėjo su “The In The Groove Boys“ atsinešęs ten pirmąją nebrangią Epifon gitarą. Oceolos tuometinis gyventojas, buvęs I. Turnerio vokalistas Džimi Tomas, tuomet dar paauglys, prisimena: – Šeštadienio vakarais Oceoloje virdavo gyvenimas. Mažas, tačiau pasiutęs miestukas. Kiekvienoje užeigoje ar kavinėje buvo lošiama iš pinigų. Ir Albertą aš atsimenu, tikrai! Mes jį vadindavome didžiuoju arba Juoduoju Albertu. Jis vairuodavo sunkvežimį – vežiodavo medvilnę, o išeiginėmis dienomis grodavo gitara.

„Mes tada mokėjome kokias tris – keturias dainas. Ir mes jas grodavome – greitai, lėtai ir vidutiniškai“ – kalbėjo pats Albertas Kingas.

Gyvenimas banguotas. Visiems ne viskas ir visada būna tik gerai. Albertas nemėgdavo prisiminti 50 tųjų pabaigoje jam vairuojant sunkvežimį, įvykusios avarijos. Jo sunkvežimis susidūrė su priešais važiavusia mašina ir keletas žmonių žuvo. Žuvusieji buvo baltieji, ir gana įkaitusi pietinių valstijų atmosfera grėsė dideliais nemalonumais. Albertas pakliuvo į kalėjimą. Laimei jau tada turėdamas gana įtakingų pažįstamų palyginus nesunkiai išsisuko.

Įkvėptas dešimčių gitaristų iš Arkanzaso ir Misisipės, radusių pripažinimą Amerikos Šiaurėje, Albertas persikrausto į Indianos valstiją, Geri miestuką. Ten jis prisijungė prie legendinių Džono Brimo ir Džimio Rido. Kadangi ir Džonas, ir Džimas buvo gitaristai, epizodiškai teko groti būgnais jų “Jimmy Reed’ band, dalyvauti keliuose ankstyvesniuose Reed įrašuose. Vėliau bliuzo muzikantų Blind Lemon Jefferson ir Lonnie Johnson Įkvėptas, bei susidomėjęs Havajietiška muzika, jis pasirinko savo pagrindiniu instrumentu elektrinę gitarą.

Nepriklausomos įrašų leidybos firmos augo kaip grybai po lietaus, ir konkurencinėje kovoje vyko tikra talentų medžioklė. Albertas prisimena pirmąjį susitikimą su Alu Bensonu, Parrot firmos savininku: “Aš laukiau jo gatvėje pusantros valandos. Jis ateina ir staiga sako – Grok. O aš neturiu nė stiprintuvo, nieko. Ką gi – pradėjau groti. Jis paklausė penkias minutes ir sako – O K, šiandien vakare ateik į studiją. Štai ir viskas.“

1953 lapkričio 30 įvyko Alberto Kingo įrašų debiutas. Sesijoje dalyvavo Vilis Diksonas su Elmoro Džeimso grupės muzikantais. Jie įrašė penkias dainas, iš kurių dvi – „Be On Your Merry Way“ ir „Bad Luck Blues“ buvo išleistos singlu. Pirmose įrašuose dar nesigirdi nei firminio „spiegiančio“ gitaros garso, kurį daugelis vėliau kopijuodavo, nei firminių gitaros rifų (kuriuos nata naton vėliau kopijavo E. Klaptonas. Bet jo vokalas jau tada skambėjo galingai. Tačiau, greitai neatradęs šlovės, Kingas 1954-aisiais grįžta į Oceolą. Dar du metai prabėgo grojant su „In The Groove Boys“ Arkanzaso užeigose. Artėjant 56-tiesiems Albertas persikraustė į Sent Luisą. Šiame mieste buvo didžiulė bliuzo paklausa ir darbo muzikantui buvo užtektinai. Bet ir varžovai buvo rimti: I. Turnerio “Kings of Rhythm“, Litl Miltono ir Ruzvelto Markso grupės, Džimo O’Nilo “Hound dogs“.

Pradžioje Kingas paprasčiausiai vaikščiodavo iš klubo į klubą, susipažindavo su žmonėmis, grodavo Jam sesion. 56-tųjų spalyje jis jau turėjo savo grupę ir pradėjo pastoviai koncertuoti klubuose. Gitaristas Laris Devisas, ilgą laiką grojęs su Kingu, prisimena: “Aš sutikau Albertą, kai jis buvo ką tik atvykęs į Sent Luisą. Jie tada trise grodavo mažame Oliv gatvės bare. Aš pirmiausiai atkreipiau į jį dėmesį dėl jo balso. Jis dainavo puikiai, jo balsas stiprus. O paskui aš ir Semas Roudsas pradėjome su juo groti.

58 -taisiais Albertas įsigijo Gibson Flying V gitarą, kurią pavadino “Lucy“. Gal jis plagijavo savo bendravardį B. B. vadinusį savo gitarą “Lucile“, tačiau pats Albertas tvirtino, kad gitarą pavadinęs mėgstamos aktorės iš komedinio serialo „I Love Lucy“ (dabar rodo per Lietuvos televizijas) Lucile Boll garbei. (Beje ilgai gyvavo gandas, kad Albertas ir B. B. – broliai. Ir reikia pažymėti, kad Albertas tai paneigti ypatingai nesistengė.) Nors vėliau, jau po Alberto mirties, savo autobiografijoje B. B. Kingas rašė: “He wasn’t my brother in blood, but he sure was my brother in Blues“ (Jis nebuvo mano kraujo brolis, jis buvo mano brolis bliuze).

Albertas pamažu pradėjo pritraukti publikos dėmesį. Gitaristas Bobis Kingas prisimena vieno savo draugo pasakojimą apie tai, kad šis “matė patį didžiausią, juodžiausią, ir baisiausią tipą gyvenime. Jo gitara – kaip sušvilptas kosminis laivas, pats jis kairys ir jo batų numeris pats paskutiniausias!“ Lėtai, bet užtikrintai Albertas virto iš niekam nežinomo naujoko vienu iš žymiausiu Sent Luiso bliuzmenų.

1958 metais atsidariusiai Bobbin Records pradėjus ieškoti naujų talentų Įrašams, prisijungė ir Albertas su padidėjusia grupe. Paprastai kartu grodavo du muzikantai su pučiamaisiais ir pianistas, kartais kartu grodavo žymiausi miesto muzikantai. Muzika pasikeitė taip pat, dabar jo garsas buvo artimesnis jau džamp bliuzui “Jump blues“. Pats Albertas tapo labiau savim pasitikintis, ir jo firmimis garsas – ryškus gitaros skambesys su svinguojančiu džiazo pritarimu – pilnai susiformavo. “Aš visada mėgau džiazą, ypatingai big bendus. “- sakė Albertas – “Įrašai Bobbin Records studijoje labai orkestriniai, su aranžuotėmis, kurios suartina bliuzą ir džiazą. Tai džiazavimas aplink bliuzo gitarą.“

Kingas buvo kairiarankis gitaristas, bet grodavo apversta neperdaryta gitara – tokiu būdu žemoji E styga buvo apačioje. Nenaudodavo mediatoriaus. Vėlesniais metais jis grodavo jau perdaryta kairiarankiams gitara, tačiau stygų išdėstymas liko toks pats, kaip jam jau buvo įprasta. Jis taip pat naudojo visiškai neatitinkantį įprastų normų gitaros derinimą (t.y., prisiderindamas C taip žemai, kad galima būtų padaryti plataus diapazono stygų tempimą į šonus). Dėl šios technikos ypatybių ir buvo atpažįstamas jo grojimo stilius. Tarp Kingo Bobbin Records studijoje atliktų įrašų, prastų nebuvo. Eilė singlų pridėjusių populiarumo gerbėjų ir kolegų tarpe buvo vainikuota “Don’t Throw Your Love On Me So Strong“, kur pianinu kartu grojo I. Turneris. 61-ųjų pabaigoje ši daina pakilo iki 14 vietos ritm&blues čartuose. Muzikantu susidomėjo ir didesnės įrašų komapanijos (King Records, kurioje buvo įrašytas albumas „The Big Blues“, išleistas 63-aisiais)

Tarp kolegų muzikantų Albertas garsėjo ne tik puikiu grojimu gitara, bet ir sunkiai sugyvenamu charakteriu. Jo grupės sudėtis keisdavosi stebėtinu greičiu. Raimondas Hilas, grojęs su Kingu 60 -tųjų pradžioje prisimena: “Aš ilgai grojau su Albertu. Jis visą laiką keitė muzikantus, o man reikėdavo viską užglaistyti. Aš repetuodavau su naujokais, aiškindavau ko jis iš jų nori. Taip, Albertas ypatingas! Bet mes suprasdavom vienas kitą.“ Būgnininkas Judžinas Vašingtonas tai nušviečia šiek tiek kitaip: „Albertas – žmogus su charakteriu. Esmė tame, kad daugelis gitaristų kurie dar ir dainuoja, dažnai keičia tempą. Kada jie dainuoja ir groja, tempas vienas, tačiau kai jie nustoja dainuoti, tempas pasikeičia. Ir tai dažnai sukelia konfliktus. Taigi jis būgnininkus keisdavo kaip pirštines!“

“Alberto grupėje muzikantai uždirbdavo gerus pinigus,“ – prisimena Kenis Raisas, savo laiku metęs mokyklą, kai jį pakvietė groti Kingo grupėje, -“Albertas mokėdavo muzikantams daugiau, negu kiti: Litl Miltonas, Bilis Geilsas, netgi I. Turneris. Galima buvo neblogai uždirbti – jeigu tik tavęs neišvydavo. Jis dažnai be priežasties rėkdavo ant savo būgnininkų. Pats skaičiuodavo tempą, bet grodavo pagal nuotaiką – tai greičiau, tai lėčiau. Nors galų gale aš pripratau ir galėdavau groti tokiu tempu kaip jis. Bet mes vistiek dažnai bardavomės.“

64- tųjų gegužį Albertas vėl įrašinėjo mažoje nepriklausomoje studijoje Coun – Tree. Šioje sesijoje kartu su Kingu grojo Leo’s Five, Donas Džeimsas ir Kenis Raisas. Jie įrašė du singlus – „Worsome Baby / C.O.D.“ ir „Lonesome / You Threw Your Love On Me Too Strong“.

Vėliau Albertas Kingas pradėjo įrašinėti Stax Records – viename iš soul žanro banginių. Jame įrašinėjo Rufus, Karla Tomas, Booker T & the MGs, Ottis Redding. Iki Kingo Stax Records nebuvo nė vieno bliuzmeno ir kompanijos prezidentas, žiūrėjęs į bliuzą gana skeptiškai sutiko bendradarbiauti su Kingu tik sesers įkalbėtas. Nuo pat pradžių Albertas pasijuto čia kaip namie. Jo kūrybinės jėgos buvo pakilime ir įrašai padaryti Stax Records buvo populiarūs tarp klausytojų ir gerbėjų, bei tikrai darantys įtaką kitiems bliuzmenams. Jau pirmoje sesijoje buvo įrašytas garsusis “Laundromat Blues“,užtikrino naują Kingo pasirodymą čartuose, po penkių metų pertraukos. Kitoje singlo pusėje buvo instrumentinis kūrinys „Overal Junction“. Kingas juokaudavo, kad jo grupė, pradėdama kocertus grodavo „Overal Junction“ tol, kol visi susiderindavo. Kitoje sesijoje buvo įrašyta viena iš pačių žinomiausių Kingo dainų -“Oh Pretty Woman (Can’t Make You Love Me)“. Vėliau buvo įrašyta “Crosscut Saw“, anksčiau žinoma The Birmingham Blues Boys repertuare. Kingas atnaujino šį 30-tųjų klasikinį bliuzą, pridėjęs rumbos ritmą ir mušamųjų partiją.

67- aisiais Bucker Ti ir vokalistas William Bell įrašė dainos “Born Under A Bad Sign“ demo versiją. Daina, su jos įsimintinu rifu ir tokiomis spalvingomis frazėmis (If it wasn’t for bad luck, I wouldn’t have no luck at all) buvo tartum specialiai parašyta Albertui. Kada prie jau paruoštos demo versijos prijungė Kingo vokalą ir gitarą, šedevras buvo įrašytas! Kitoje singlo pusėje buvo įrašytas lėtas bliuzas “Personal Manager“, kuriame Albertas įgrojo vieną iš geriausių savo solo partijų. 67 -ųjų pabaigoje buvo išleistas pirmasis Kingo albumas “Born Under A Bad Sign“. Jame be minėtų buvo ir naujų dainų. Šio albumo pasirodymas sutapo, o gal ir padėjo Kingo populiarumo augimui baltaodžių jaunimo tarpe. 68 – ųjų liepą jis koncertavo žymiajame Filmore Vest – San Francisko hipių koncertų salėje. Dalis koncerto įrašų buvo išleista plokštelėje Live Wire/Blues Power – viename iš geriausių “gyvos muzikos“ bliuzo albumų, o kiti įrašai buvo išleisti po keleto metų dviejuose diskuose – Wednesday/Thursday Night In San Francisco.

Grįžęs į Memfį, Albertas įrašė pirmąjį tikrai studijinį albumą Years Gone By, dalyvaujant MGs ir pučiamųjų ansambliui The Memphis Horns. Jame buvo bliuzo klasikos kūrinių versijos: “Killing Floor“ (Howlin Wolf) The “Sky Is Crying“ (Elmore James) bei paties Kingo “Drowning On Dry Land“

Alberto albumas “I’ll Play The Blues For You“ įrašytas su grupėmis The Bar-Kays, The Movement The Memphis Horns, atspindėjo savyje tikrą puikų šiuolaikinės soul, funky ir bliuzo muzikos lydinį. Albertas čia groja natūraliai ir tarsi atsipalaidavęs. Daugelis (pvz. B B Kingas) nesėkmingai mėgino kopijuoti šį skambesį. “Answer To The Laundromat Blues“ — atsakymas jo ankstyvajam hitui, — “Angel of Mercy, “ tamsus ir lėtas bliuzas, puikusis “Breaking Up Somebody’s Home“ padarė šį albumą tarsi šiuolaikinio bliuzo biblija. Bet tikrasis deimantas – “I’ll Play The Blues For You“, kuris iki šiol mielai grojamas bliuzo radijo stotyse.

1974-aisiais Stax Records susidūrė su finansinėmis problemomis ir Albertas pasirinko Utopia įrašų studiją, kurioje išleido kitus du albumus. Tačiau abu nebuvo labai sėkmingi, Alberto vokalas ir gitara paskęsdavo akompanimento ir back vokalo gausoje. Vėliau pradėjo įrašinėti Tomato studijoje ir įrašomos muzikos kokybė žymiai pagerėjo. Baigėsi eksperimentai su soul skambėjimu ir buvo grįžta prie grynai bliuzinio skambesio. Jis dirbo Detrooito ir New Orleano studijose ir vieną iš tų sesijų buvo išleista New Orleans Heat pavadinimu. Aštuoniasdešimtųjų viduryje Albertas pasirašė kontraktą su Fantasy Records. Ten išleisti du albumai, be senų dainų versijų turėjo ir keletą gerų naujų kūrinių.

80-tojo dešimtmečio viduryje Albertas vis dažniau užsimindavo apie “išėjimą į poilsį“, o vėliau iš tiesų tai paskelbė, bet tai jam netrukdė grojimui dideliuose bliuzo festivaliuose ir tęsti gastroles Europoje. Paskutinis jo koncertas įvyko 1992 metais gruodžio 19. Sekančią dieną jis grįžo namo į Memfį ir patyrė infarktą.

Albertas Kingas mirė 1992 metais gruodžio 21 (būdamas 69 metų amžiaus).

Džiazas ir bliuzas: draugai ar priešai

http://jazz.scene.lt/num5/reviews/8.html

Gintaras Radauskas

Džiazas ir bliuzas: draugai ar priešai

Iš pradžių leiskite nekukliai pareikšti nuomonę – draugai. Galbūt net broliai. Bliuzas vyresnysis, džiazas jaunesnysis. Šią tiesą dabar ir pabandysiu įrodyti ir išdėstyti. Aišku, vadinamieji džiazo puristai rašinio neskaitys – neva „skirk džiazą nuo bliuzo, kvaily!“; bet, šiaip ar taip, būtent dėl to tokie ekspertai ir yra naujieji muzikos rasistai.

Būna akimirkų, kai ruošdamasis kam nors pasakoti apie bliuzą, suprantu, kad tiksliai apibūdinti bliuzo neįmanoma. Geriau jau šis žodis, blues, nebūtų buvęs išrastas. Visų pirma, egzistuoja gramatinis neapibrėžtumas, nevienareikšmiškumas – anglakalbiai ir dabar svyruoja tarp vienaskaitos ir daugiskaitos, blue ir blues. Gerai, kad kalbant lietuviškai tokių problemų nekyla.

Neįmanomas net apytikslis muzikinio stiliaus apibrėžimas. Auksiniame džiazui trečiajame XX a. dešimtmetyje terminas blues tapo labai madingas ir pradėtas netvarkingai vartoti pačioms įvairiausioms muzikos nuotaikoms apibūdinti. Nuo pagirių iki nuobodulio. Nuo begalinio džiaugsmo iki rūsčios depresijos. Džiazo rasistai šioje vietoje vėl liktų nepatenkinti – jie bliuzą nuo džiazą turbūt ir apkurtę atskirtų. Tačiau bent aš nedrįsčiau Noelio Cowardo „Twentieth Century Blues“

Robin Trower (20th century blues / Charlie Vitamine Band)

lyginti su Bessie Smith ir jos „Empty Bed Blues“ – nors abiem atvejais skamba bliuzas, kūrinius skiria milijonai šviesmečių. Ir visai ne laiko prasme.Tikriausiai panašiai absurdiška būtų tapatinti John‘ą Lee Hookerį su Ray‘umi Charles‘u.

Bessie Smith – St. Louis blues

Lyg to būtų negana, sumaišties migla gaubia ir tikslią bliuzo struktūrą. Šiaip pakankamai paprasta žinoti, kad elementarią bliuzo formą sudaro 12 taktų posmas. O tą posmą sudaro 3 pagrindiniai akordai – tonika, subdominantė ir dominantė. Arba, šnekant muzikinių ženklų kalba – C, C major, F major, G 7. Taip, tuomet bliuzas tikrai būtų neįdomus vienalytis grojimo būdas. Tačiau pabandykite į tokius ganėtinai primityvius (nors vis tiek žavius) rėmus įsprausti, pavyzdžiui, Didžiojo Billo Broonzy kūrinius, kurie išsiplečia iki 13 su puse ar 15 taktų. Pabandykite išjuokti tokius standartus kaip „Limehouse Blues“

Django Reinhardt – Limehouse Blues

ar „Jazz Me Blues“. O šie į tradicinį bliuzą visai nepanašūs, nors ir laikomi tipiniais bliuzo kūriniais.

Woody Herman 1963-Jazz Me Blues

Pažvelkime į bliuzą iš arčiau. Kai muzikantas pareiškia, kad improvizuos ar džemuos 12 taktų bliuzo tema, iš tikrųjų jis savo improvizaciją „įkinkys“ į harmoninę 12 taktų seką, kuri atrodys maždaug taip: C, C, C, C7, F, F, C, C, G7, G7, C, C.

Galimybės improvizuoti kiek susiaurėja, tačiau jų vis tiek lieka. Be abejo, sparčiai besivystęs džiazas išsiugdė harmoninį išprusimą ir 3 pagrindinius akordus praturtino tęsiniais, arba, kaip pasakytų mūsų tarpukario elitas, obalsiais. Taigi džiazas – bliuzo tęsinys? Iš tiesų, iš minėtųjų 12 taktų išsiplėtojo nesuskaičiuojama daugybė džiazo kompozicijų, „akimirkos“ ekspromtizmų.

Tačiau pasirausus po didįjį voratinklį, aiškėja, kad jau ankstyviausias bliuzas buvo pati laisviausia improvizacija. Būtų sunku numatyti, kad pietinių Amerikos valstijų plantacijose plušantis samdomas darbininkas XIX a. pabaigoje dainuodamas „tilptų“ į 12 taktų.

Gerai, tarkime, scenoje pasirodo antikvarinis bliuzo muzikantas ir, pasitelkdamas gitarą, pradeda dainuoti bliuzą. Jo improvizacija kiek kitokia, ne šiuolaikinė – naudodamas tą pačią 3 akordų harmoninę struktūrą, bliuzmenas pirmuosiuose 2 taktuose sudainuos, pavyzdžiui, „I lay down las‘ night, turnin‘ from side to side“, 3 ir 4 taktus užpildys gitaros frazuotėmis, tuo pačiu metu ruošdamasis naujam akordui 5-ajame takte. Tie patys žodžiai ir tos pačios instrumentinės frazuotės bus atitinkamai pakartoti 5 ir 6 bei 7 ir 8 taktuose. Tada, 9 ir 10 taktuose muzikantas atsilieps į savo pirmąją frazę – „I was not sick, I was just dissatisfied“ – ir gitaros brazdinimu užpildys 11 ir 12 taktus, pereidamas prie naujo posmelio. Improvizacija čia slypi būtent instrumentiniuose atsakymuose į vokalines frazes – ankstyvojo bliuzo (country blues) atstovai tuos atsakymus ryškiai išplėsdavo, kitaip, tariant, „užsibirzgindavo“, o tuo pačiu ir iškrypdavo iš ne itin lanksčios 12 taktų formulės. Tokius nukrypimus vėliau perėmė tarpukario džiazo muzikantai.

Reikia pasakyti, kad bliuzas, kaip, beje, ir džiazas, išpopuliarėjo bene tuo pačiu metu, 1910-1920 metais, Amerikoje susidūrus afrikietiškai ir europietiškai muzikos kultūroms. Be abejo, viskas prasidėjo darbininkų laukuose Misisipėje, tačiau bliuzas savaime pasikeitė ir pasidarė kiek kosmopolitiškesnis. Europos muzikinė kultūra aiškesnė – jos harmoniją galima lengvai išrašyti įprastais muzikiniais ženklais, natomis. Afrikoje dauguma dainų ne guldavo ant popieriaus, o likdavo žmonių galvose. Todėl privažiavę Melodijos stotelę, Afrikos ir Europos troleibusai susiduria kaktomuša. Nors rakto ženklo ir diatoninės gamos pagalba užrašyti bliuzą ir džiazą ir įmanoma, lyginti to, kas užrašoma, su tuo, kas grojama ir ypač dainuojama, neįmanoma. Visi džiazo muzikos studentai žino, kad „bliuzinės natos“, stiliui suteikiančios tipiškos melancholijos ir tamsumo, septynių natų gamoje yra trečiasis, septintasis ir kartais penktasis laipsniai. Tačiau dainuojamos jos švarios būna retai.

Galbūt kažkada atrodė, kad bliuzas taip ir liks Misisipės plantacijose, tačiau greitai country bliuzas tapo bepradedančio žydėti XX a. pradžios džiazo pagrindine sudedamąja dalimi. Kai kurie muzikologai teigia, jog džiazas yra tik bliuzo pritaikymas europietiškai muzikai (arba atvirkščiai pastarosios pritaikymas bliuzui). Bet, kaip jau minėjau, turbūt tokia sintezė buvo būtina globalesnei sėkmei. Bliuzas “apvaisino“ džiazą vos šiam atsiradus, tad džiazo rasistai bliuzui turėtų dėkoti – be jo galbūt ir džiazo nebūtų buvę. Tada nebūtų kas dešimto lietuvio-džiazmeno, nebūtų šito tinklapio. Nebūtų nieko.