• Kategorijos

  • Zujūnai 2016 kovo 8
#besmegenis, #pavasaris

Peaches Staten & Band – Čikagos bliuzo balsas su itališka romantika

Tiems kurie turėjo laimę ir garbę aplankyti abu Peaches Staten koncertus Lietuvoje turi nuostabią galimybę palyginti bliuzo stilius ir suprasti kaip skiriasi skirtingų bliuzo grupių veidas ir koks įvairiaspalvis – kaip vaivorykštė – gali būti bliuzas. Pernai, kur, kaip jau buvo rašyta, girdėjome du koncertus vietoje vieno – t.y. tikrų čikagiečių Mike Wheeler (gitara/vokalas) ir jo kolegų pasirodymą. Prieš Peaches pasirodymą Mike Wheeler ilgiau negu 40 minučių grojo ir dainavo keturis nuostabius ilgus Blues / Funk kūrinius. Tai verta atskiro straipsnio iliustruojant bluesmusic.lt archyve turimais video įrašais.
Abiejose koncertuose, savo unikaliu balsu dainavo ta pati solistė. Ir kai kurie kūriniai kartojosi.
Tačiau pernykščiame koncerte girdėjome šiurkštoką, kaip pats gyvenimas, tikrai čikagietišką bliuzo stilių su gana ryškia funk pulsacija. Viską „vežė“ čikagiečių ritmas, funk – super ritmas. Ir Peaches balsas čia harmoningai įsipiešė, pasijuto kaip savo namuose – Čikagoj ir ėmė viskam vadovauti! Be to, iki tol sunkiai nutuokiau, kaip gracingai, net drįsčiau pasakyti – seksualiai, galima šokti bliuzą! Retokai mus aplanko bliuzo damos. Kaip, deja, ir pats bliuzas…

Kartu su Peaches Staten atvyko labai įdomios itališkos sudėties grupė (Luca Giordano savo puslapyje vadina „Peaches Staten band“):

Luca Giordano (Italia) – gitara, vokalas – http://www.myspace.com/lucagiordanoblues
Mums, Italijai ir visam bliuzo pasauliui gerai pažįstamas gitaristas. Dažnai groja Čikagos bliuzo klubuose. Nebe pirmą kartą Lietuvoje. Jau ir frazių keletą lietuviškų išmokęs. (Italams lengviau – italų kalbos fonetika labai panaši į lietuvių)

Pippo Guarnera – klavišiniai http://www.myspace.com/sketchesofsicily
Čia įdomiausia detalė, labiausiai papuošusi bliuzą romantine gaida. Sicilietis, aranžuotojas, kompozitorius, orkestruočių kūrėjas, muzikos mokytojas. Mūsų girdėti Hammondo vargonai – jo hobis. Kaip ir domėjimasis Apple kompiuteriais, mokslo fikcijomis, ir Sicilietiška virtuve.

Enzo Vince Vallicelli – perkusija http://www.myspace.com/vincevallicelli
2003-jų Italian Swing Award nugalėtojas. Žymus dainavimu ir meistrišku grojimu ne tik būgnais, bet ir skalbimo lenta(frattoir).

Italai šiek tiek nustebino mane, šioje grupės sudėtyje tradicinę bosinę gitarą pakeitę atitinkamu registru Pippo Guarnera klavišiniuose. Toks grupės grojimo variantas (vienas muzikantas – už du) gana sunkus ir šiek tiek ribojantis klavišininko galimybes ir laisvę improvizuoti – kairė ranka turi tarsi pririšta dirbti tik ritmui ir ritmiškai visada būti priekyje. Nieko nėra labiau griaunančio ritmą, negu atsiliekanti boso partija, o tokia rizika atsiranda grojant tokiu stiliumi. Tačiau šį egzaminą maestro Pippo Guarnera laikė labai meistriškai, ir bosinės gitaros fizinis nebuvimas greitai užsimiršo. O jau iš pat pradžių nustatę savitą grojimo nuotaiką ir net šiek tiek (man) nostalgiškai senovinį, rokinį britų The Shadows skambėjimą primenantį, gitaros ir Hammondo vargonų garso stilių, italai jautresnius klausytojus užbūrė romantika. Tai taip gražiai tiko prie tekančios upės ir išlindusios iš debesų besileidžiančios saulės (kuri apšvietusi dalį scenos sunaikino paskutines galimybes vaizdo videofiksavimui iš toliau).
Grupės romantiška įžanga truko neilgai ir, kaip visada, užlipusi ant scenos visas koncerto „vadžias“ perėmė Peaches Staten. Iš pat pradžių paprašė publikos paploti, kad nebūtų lietaus. Ir prasidėjo, matyt jai įprastas, bliuzo spektaklis – pokalbis ir juokai su publika, kvietimas ploti ir dainuoti kartu.


Skambėjo ir nauji bliuzai ir pernykštės dainos, tačiau skambėjo visiškai kitaip. Iš Čikagos ir tradicinio čikagietiško bliuzo čia teturėjome tik nuostabų Peaches balsą ir kartais – Luca Giordano solo gitaros rifus. O bendra bliuzo nuotaika jau buvo visiškai kitokia negu pernai. Kitoks tų pačių atliekamų bliuzų tempas, laisvesnis ritmas, didžiulis grupės skambesio dinaminis diapazonas – nuo tylaus šnabždesio iki garsaus riksmo… Ir romantiškas, švelnus Pippo Guarnera Hammondo vargonų garsas.
Bei šiek tiek švelnesnis būgnininko Enzo Vince Vallicelli grojimo stilius, be stipraus pernykščio „byto“. Vienintelė nekukli pastabėlė – ne visada sėkmingas back vokalo garsumas,gal garso operatoriaus darbo netikslumai… Ir pratesdama romantišką bliuzo nuotaiką Peches tiesiog žėrinčiai atliko ritmenbliuzinį hitą „I’d Rather Go Blind“ (išpopuliarintą Ettos James)


Kitokius I’d Rather Go Blind atlikimo variantus galima pasižiūrėti http://bluesmusic.lt/ video iš pasaulio skyriuje.

O „persikinio“ balso savininkė, žavioji bliuzo dama Peaches užvedinėjo, inertišką publiką – dainavo, plojo, šoko, kalbino, kvietė šokti, juokavo. Sakė, kad mūsų lietuviškas „ačiū“ panašus į čiaudėjimą (o juk iš tiesų, tik patys nesusimastom). Dainavo mamoms turinčioms ypatingo amžiaus -šešių mėnesių kūdikius (šiame amžiuje pradedamas suvokti pasaulis). Galiausiai visą amfiteatre sėdinčią publiką pakvietė atvykti į savo namus Čikagoje…
Ir, matyt, įprastas triukas – pakviesti pagroti skalbimo lenta (frattoir) kažką iš publikos. Pernykštę drąsuolę Gintarę pakeitė vaikinas Valerijus, pagrojęs gana profesionaliai, ir tuo visiems sukeldamas nuovoką, kad grojimas ritminėje grupėje jam, ko gero, nėra naujiena.


Daugiau video: http://www.youtube.com/vaigys
Teisus buvo gerbiamas Česlovas Švarplys, geros Muzikos klubo:
Peaches Staten su italais – tas pats, tačiau ir visiškai kitoks bliuzas!
Nesakysiu kuris koncertas – pernykštis ar šiemetinis labiau patiko man. Išsirinkite patys. Ir, manau, būsite teisūs, kategoriškai nepasirinkę kažkurio vieno. Abiejuose grojo puikūs meistrai. Bliuzas įvairus kaip vaivorykštė. Bliuzo reikia klausyti, jį reikia išgirsti…

http://bluesmusic.lt/

Reklama

Peaches Staten – Čikagos bliuzas ir gera nuotaika

http://www.gmklubas.lt/ rašo:

Peaches Staten – Čikagos bliuzas

Rugsėjo 1 d.

Peaches Staten - Čikagos bliuzas

  • Rugsėjo 1 d. 19 val. Kaune, Nemuno krantinės amfiteatro scenoje (prie Daugirdo g.)

Pristatyme rašoma:

Tikra Čikagos bliuzo primadona Peaches Staten gastroliuoja Europoje nuo 1997. Ji koncertavo daugelyje festivalių, grojo klubuose, įrašė kompaktinę plokštelę su Nick Bekattini “Nick and Peaches –Live at Blue Sun” 2001. Peaches Staten grupė siūlo jaudinantį šiurkštaus balso ir sprogstančios gitaros derinį, jis pateikiamas harmoningai su gilia bliuzo ir soulo įkrova, o taip pat mažu fanko šlakeliu. Peaches užaugo klestinčioje Čikagos bliuzo scenoje, o išugdė ją gospelas, bliuzas ir soulas. Jos patėvis buvo dižėjas keliuose turtinguose Čikagos klubuose,o mama buvo socialinio klubo narė, rengiančio vakarėlius, kuriuose trindavosi gerai žinomi bliuzo muzikantai. Ši dinamiška,smulkutė moteris pradėjomuzikinę karjerą gana netikėtai,dirbdama padavėja bliuzo bare. Kartą jos draugė paklausė,ar ji kartais dainuoja. Peaches dainuodavo tik duše. Kadangi draugė pagyrė jos balsą ji užlipo ant scenos padainuoti. Ji buvo gimusi būti scenoje, jos šiurkštus soulo balsas, kurį išgirdus norisi išgirsti jį dar ir dar kartą.. Joje galima išgirsti ir Tiną, ir Ettą, ir Koko. Jos įspūdingas, energingas pasirodymas padarė Peaches garsiausia žvaigžde labai konkurencingoje Čikagos bliuzo scenoje. Ji koncertavo ir pasidarė įrašus su Katie Webster, Johny B. Moore, Billy Branch, Carl Weathersby ir daugeliu kitų. Ankstyvos karjeros metu apie ją dažnai buvo rašoma Ladies Blues Revue kartu su Čikagos bliuzo veteranais Bonnie Lee ir Karren Carrol. Dabar ji dažnai pasirodo Čikagos bliuzo scenose. Neseniai pasirodė jos nauja kompaktinė plokštelė “Time Will Tell”.
Grupė:
Peaches Staten (vocals & washboard)
Nick Becattini (guitar)
Peewee Durante (keyboards)
Janko (bass)
Mario Marmugi (drums)

(Pastaba po koncerto. Čia aš vėl piktas. Turėtų pagaliau, vieną kartą organizatoriai išsiaiškinti kas gros.
Rašoma, kad Nick Becattini, bet ar tikrai? Tik Italijoje yra toks gitaristas. Ir Mario Marmugi italų būgnininkas, tikrai ne juodaodis. Janko – irgi italų bosistas ( superjanko.it ). Tai kažkurių koncertų Italijoje sudėtis. Ir kai kurie iš šių muzikantų yra mano draugai MajSpejse…)

Vėliau:

Su Peaches Staten Kaune kartu grojo puikūs muzikantai iš Čikagos. Ji rašo:

Peaches Staten Peaches S..

Sep 19, 2008 10:50 PM

Ciao Gintas,
I’m happy you enjoyed our show. The musicians are also from Chicago.

Mike Wheeler
Guitar/Vocals
Brian James Keyboards
Cleo Cole Drums
Larry William Bass/Vocals
Thanks for the compliment. Have a great weekend
Peaches

Tęsinys
Dar kartą paklausyti tikro, žavaus Čikagietiško bliuzo..?
Dar kartą pagirti Geros muzikos klubą „apdedantį“ daugelį mūsų koncertų ir kitų renginių organizatorių ?
Nėra ką čia daugiau rašyti – VAŽIUOJAM!

Taigi nuvažiavom. Į paskutinį (sezono uždarymo) koncertą Nemuno krantinės amfiteatro scenoje. Jau žinojau, kad bilietus puikiausiai galima įsigyti vietoje. Šįkart, scena jau buvo su stogu (palapine) kuri, aišku, apsaugo dainininkus ir aparatūrą nuo gamtos išdaigų – lietaus, tačiau man gaila buvo žavaus tekančios upės vaizdo, taip tinkančio bliuzui (žr. Carlos Johnson koncertą):

Koncertas prasidėjo (po garso tikrinimo) nuo grupės keleto žavių, gyvų (daugiau panašesnių į funk) kūrinių.

Iš karto buvo galima pajusti, kad groja tikri savo srities meistrai. Nepriekaištingas ritmas, gana puikus gitaristo balsas (beje dainavo visi, išskyrus būgnininką) puikios solo partijos. Po galais, Čikagoje pilna baruose bliuzą grojančių nuostabių muzikantų ir kodėl tik Geros muzikos klubas sugeba juos pasikviesti? Pažiūrėjus į šiemetinę patirtį, bliuzo naktys (žymiausias lietuviškas bliuzo festivalis!) su savo etatinėmis“ kasmet besikartojančiomis grupėmis ir 2 – 3 naujai kviestiniais svečiais (šiemet net nelabai bliuziniais) atrodo nykokai.

Ir po gal 3 ilgokų kūrinių į sceną išėjo ji. Čia turėčiau truputį pakalbėti apie įvaizdį. Profilyje MySpace http://www.myspace.com/peachesstaten kur kol kas tik keletas nuotraukų (reikia pasakyti – ne itin simpatiškų) ir keturi kūriniai, visiškai neatspindi nei dainininkės temperamento, nei tikrojo įspūdžio, kurį patiri koncerte. Pasižiūrėjęs ten, galvojau išeis į vėlyvąją Ellą Fitzgerald panaši storulė, kuri sužavės balsu ir pralinksmins (kaip darydavo vėlyvoji Ella) publiką storulės mėginimu šokti.

Nieko panašaus! Į sceną įstryksėjo žavi , nors ir apvalokų formų juodaodė, seksualia, permatoma suknele ir visus užbūrė ne tik savo balsu bet ir judesiu (VIDEO BUS VĖLIAU!).

Ir jos grojimas ta “metaline skalbimo lenta“ su šaukštais gražiai papildė ir be to puikų ansamblio ritmą.
Įdomu, kaip koncertas būtų vykęs Vilniuje… Pastebėjau, kad Kauno publika šiek tiek labiau susikausčiusi ir sunkiau “užvedama“. Gal dėl to, kad į koncertus susirenka solidesni žmonės ir mažiau entuziastingo jaunimo?

Kuklioje palapinėje, muzikos dėka, viskas blizgėjo, (išskyrus skurdų apšvietimą, labiau apšvietusį palapinės galinę sieną o ne muzikantus ir solistę). Bet tai trukdė tik kokybiškesniam fotografavimui ir filmavimui, jokiu būdu ne muzikos klausymui ir bendram įvaizdžiui.

Daina ir šokis, žavus bliuzo ir funky mišinys…

Ir gera nuotaika. Nors atvažiavau po darbo, suirzęs, apniktas kasdienybės, pamiršau viską. Kaip jie tai sugeba…

Ir (Kauno jaunimo džiaugsmui) į sceną buvo iškviesta savanorė (vardą parašysiu vėliau, reikia pasitikrinti video) kad pagrotų ta pačia “metaline skalbimo lenta“ su šaukštais. Drasuolė lietuvaitė, beje gana neblogai jaučianti ritmą, nepasimetė tarp bliuzo meistrų ;)

Galiausiai, koncertui einant į pabaigą, kai uždainavo senąjį bliuzo hitą (išpopuliarintą Muddy Waters’o dar 1957- aisiais) “Got My Mo-Jo Working“ jos modžio (amuletas) suveikė ir dainininkei pavyko prisikviesti pagaliau “užvestą“ publiką arčiau.

Šoko beveik visi. Pirmoji rudens diena puikiame bliuzo koncerte daugelį žmonių sužavėjo ir apsvaigino muzika, nereikėjo ir tądien uždrausto alkoholio (nors kai kas, mačiau, vis tik atsinešė;).