Straipsnelis Šiaulių krašte (kopija internete) apie mano tėvus. Turbūt nesupyks gerbiama autorė, kad jį įsidėjau.
Kol mirtis išskirs
Emilija ir Stanislovas Vaigauskai iš Pašilės gyvenimo džiaugsmais ir sunkumais kartu dalijasi daugiau kaip keturis dešimtmečius. Sutuoktiniai dėkoja Dievui už daugelį dalykų, tačiau labiausiai už tai, kad neskuba mirtimi jų bendro gyvenimo išskirti. Kiekvienoje seniūnijoje gyvena porų, kurios drauge praleido po pusę amžiaus ir dar ilgiau.
daliak@skrastas.lt
Baisiausias dalykas — vienatvė
Emilijos ir Stanislovo Vaigauskų namai ir kiemas Pašilėje — pilni gėlių, šilumos ir šeimininkams malonių daiktų.
„Mums patinka taip gyventi. Labai džiaugiamės, kad esame kartu. Baisiausias dalykas, bet jau man, būtų vienatvė. Bijočiau aš jos, kaip kokio nors pikto žmogaus“, — sakė ilgus dešimtmečius Pašilėje lietuvių kalbos vaikus mokiusi Emilija Vaigauskienė. Stanislovas Vaigauskas mokykloje direktoriavo.
„Taip ir bėgo mūsų metai su vaikų šurmuliu. Nesuskaičiuoju, kiek mokinių, auklėtinių mokiau. Mokykloje mokydavosi beveik po 200 moksleivių. Kaip smagu būdavo jaunystėje linksmintis pilnose salėse, kokias programas rengdavome, kiek dainų dainuodavome kartu su savo auklėtiniais. Labai malonu, kad tie vaikai, suaugęs, savų vaikų susilaukę, sutikę mane, nepraeina pro šalį: pasisveikina, pakalbina, pabučiuoja. Dabar likome su vyru savo namuose, toli nuo šurmulio. Bet kokie gražūs mūsų vakarai! Duok, Dieve, kad jų būtų dar kuo daugiau“, — prisėdusi ant suolelio žaliuojančiame ir žydinčiame kieme pasakojo Emilija Vaigauskienė.
„Svarbu į savo mintis neįsileisti liūdesio“
Labiausiai abu sutuoktiniai vakarais mėgsta spręsti kryžiažodžius, retsykiais akis į televizorių užmesdami.
„Turime ir kompiuterį, tik interneto dar neįsidiegėme. Vyras reikiamą programą įsigijo, mokosi anglų kalbos. Aš nesimokau, man geriau tuo metu gerą knygą paskaityti“, — sakė E. Vaigauskienė.
Prieš daugelį metų pašilėniškė Vilniaus universitete įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę. Ir tuomet, ir dabar be knygų gyventi negali. „Dukra iš Vilniaus Filomenos Taunytės knygą parvežė. Norėdama Galinos Dauguvietytės atsiminimus nupirkti, ilgiausią eilę stovėjo“, — pasakojo buvusi mokytoja.
Nors gyvenimas Vaigauskus ne tik džiaugsmais džiugino, jie abu tvirtai įsitikinę: „Svarbu į savo mintis neįsileisti liūdesio“. Stanislovas Vaigauskas, geras rankas turėdamas, kuria ir drožia linksmas figūrėles. Kieme stovi netikri grybai, greitai savąją vietą užims pelėdžiukas. Emilija Vaigauskienė dažną susiraizgiusią šaką paverčia netikėtu daiktu, pavyzdžiui, senoviniu laivu.
„Esame sumanę padaryti lapę, sėlinančią prie vynuogių. Vyras iš “ripkelių“ vynuogių kekę bandė lipinti, bet ne visai dailiai pavyko. Bandys kitaip“, — šypsojosi šeimininkė.
Emilija Vaigauskienė pasakojo, kad jų namuose yra ir velniuko, ir Švento Jono skulptūrėlės. Šventąjį jiems padovanojo buvęs kultūros namų direktorius Bernotas.
„Bet labiausiai mes džiaugiamės dar vienos žydinčios vasaros kartu sulaukę. Nors ir skaudančiais sąnariais, vis pasigydydama, gėleles palieju. Jauku tarp žiedų ir žalumos. Vaikai ir anūkai užsuka, nors ir ne arti gyvendami. Du — sostinėje, vienas — artėliau, už 30 kilometrų. Nepaliauju savo žmogumi, pilnu optimizmo gėrėtis, nors gal ir nederėtų apie vyrą tokių žodžių sakyti. Kol kartu — gyvenimas tikrai mielas“, — sakė Emilija Vaigauskienė.
SUSIMĄSTYMAS: Emilija Vaigauskienė prisipažino vis dažniau susimąstanti, kaip reiktų gyventi, jei staiga liktų viena. „Būtų baisu“, — nutaria, rankose laikydama buvusio kultūros namų direktoriaus Bernoto dovanotą Švento Jono skulptūrėlę.
IŠMONĖ: Emilija ir Stanislovas Vaigauskai savo buvimą kartu stengiasi praleisti gražiai. Jų galvose užgimusios idėjos tampa iš šakų išsiraizgiusiu laivu, nykštuku, netikrais grybais. „O vakarais mėgstame spręsti kryžiažodžius, vyras mokosi anglų kalbos, aš skaitau knygas“, — šypsojosi Emilija Vaigauskienė, rodydama vyro dar nebaigtą drožti pelėdžiuką.
Autorės nuotr.
Tėvų sodyba (Ginto nuotraukos)
Vaigauskas.lt 
Parašykite komentarą