The blues ain‘t nothing, but a good man feeling bad – bliuzas yra tada, kai geram žmogui bloga. Daugeliui girdėti šie ironiški bliuzmeno Lee Roy “Lasses“ White (1888-1949)dainos „Nigger Blues“ žodžiai, dažniausiai priskiriami Leon Redbone. Bliuzas tai ne tik muzika, tai ir nuotaika, o kartais – gyvenimo būdas. Dabar visus bliuzinė nuotaika aplanko dažniau. Bet gera muzika padeda gyventi. Ypač žmogaus, arba žmonių sunkiais gyvenimo laikotarpiais.
Laida „Lietuviškas bliuzas“ – apie muziką, gerą muziką, kuri gyvavo visais laikais ir gyvuoja nepaisant sunkmečių. Sunkmečiu gal net labiau – tada išryškėja materialios gerovės netvarumas ir atsigręžiama į dvasines vertybes. Todėl šiemet netrūksta dalyvių, žiūrovų festivaliuose ir koncertuose. Apie festivalius, koncertus, gerą muziką grojančias grupes, atlikėjus laidoje ir kalbėsime, klausysime muzikos, kalbinsim muzikos žmones. Country Music Has The Blues! – dainavo Billy Ray Cyrus… Pirmosiose laidose pasižvalgysim po ką tik įvykusį „Visagino Country 2009“ festivalį. Kalbės festivalio prezidentė, muzikantai, dalyviai.
Lietuviškas bliuzas rodoma pirmadieniais 20.00, kartojama trečiadieniais 9.30.
Jau vien Geros Muzikos Klubo dėka, per šiemetinius ir pernai organizuotus koncertus, turėjome galimybę gyvai pamatyti kiek daug veidų gali turėti bliuzas…
Ir štai dar vienas veidas, turbūt tikrai šiemetinio GMK sezono vinis Kauno amfiteatre – Hazmat Modine. Apie grupės pavadinimą. Hazmat (hazardous materials) reiškia pavojingos medžiagos. Modine reiškia šildytuvą pučiantį karštą orą. Šis terminas tapo bendriniu, nuo firmos „Modine“, kuri Amerikoje jau daugiau negu 90 metų gamina įvairią šildymo techniką, pavadinimą.
Orkestro vadovas ir siela Wade Schuman. Sakyčiau, Boratas bliuze. (Beje, juk Borato brolį Erraną Baroną Coheną 2008-aisiais Kaunas su grupe „Zohar“ jau girdėjo). Pats Wade Schuman sakosi esąs tik pusiau žydas (pusė žydo, pusė krikščionio). „Sumaišau kalipso ritmą, rumunišką nuotaiką, tradicinį bliuzą, arabiškas pasakas, o žmonės sako, kad girdi klezmerį“. O klezmerį (tradicinė žydiška muzika) Hazmat Modine grojamame bliuze, tikrai girdėjome. Ir jis, ko gero, yra viena iš grandžių, suteikančių dabartiniam grupės garsui savitą ir atpažįstamą veidą.
Tik verčiant grupės pristatymą, klezmeris buvo kažkodėl praleistas (nors visa likusioji straipsnio dalis išversta beveik pažodžiui):
„Tai viena originaliausių Niujorko grupių, grojanti paprastą/kaimietišką, beprotiškai smagų užstalės, kantri ir viešnamio bliuzo derinį su lengvu čigonišku skimbtelėjimu“.
O ttp://www.hazmatmodine.com/ rašoma:
One of New York’s most original bands, HAZMAT MODINE delivers a rustic, deliriously Dionysian blend of whorehouse Blues, Reggae, Klezmer, Country and Gypsy-tinged music.
Kaip tik dabar Vilniuje prasideda šios tradicinės žydų muzikos festivalis…
Bet šalia klezmerio ir tradicinio bliuzo intonacijų, girdėjome fantastišką muzikinį kokteilį kuriame buvo ir džiazo, ir afrokaribiško kalipso, ir jamaikietiško ska, ir Lotynų Amerikos ritmų, čigoniškos ugnies, kiniškų vargonėlių, slaid gitaros ir muzikos tarsi iš senos plokštelės skambesio ir dar daugybė kitokų garsų, kuriuos sunku nupasakoti. Tačiau visgi, šią margą garsinę mišrainę apjungė vieningas ir visuose kūriniuose atpažįstamas Hazmat Modine stilius. Gaila negalima gyvai išgirsti dainos „It Calls Me“, kurioje gražiai įpintas ir tuvių (tautelė Rusijos teritorijoje, netoli Mongolijos) gerklinis dainavimas.
Įsitikinome, kodėl Wade Schuman pripažintas dinamiškiausiu atlikėju Niujorke. Įsitikinome ir tuo, kad jis labai įdomus artistas, vadovaujantis, bet ir leidžiantis laisvai reikštis visiems, puikiai grojantiems grupės nariams. (Mane, aišku, labiausiai sužavėjo žavioji trombonistė).
Hazmat Modine norėjo baigti pasirodymą savo garsiuoju hitu – vizitine kortele „Bahamut“, tačiau Kauno publika atkakliais plojimais grupės nenorėjo paleisti. Ir „Hazmatai“ jau šokančią, šaunią Kauno bliuzo klausytojų publiką, apdovanojo vakarykščiu rytu (Yesterday Morning) ir dar dviejomis pakartotomis dainomis.“
Toliau kalbant apie įvairių kultūrų muziką ir jos susiliejimą, pačių „Hazmatų“ profilyje MySpace www.myspace.com / hazmatmodine, draugų komentaruose, radau vieną žavią, liūdnai juokingą filmo video ištrauką, kurią pažiūrėti tikrai verta:
Kaip visada, daugiau Hazmat Modine video galima pažiūrėti BluesMusic.lt grojaraštyje, YouTube:
Šį kartą bliuzo naktų video apžvalgos juostelę norisi pradėti ne nuo pradžių, bet iš galo. Ir turbūt priešpaskutinė šeštadienį pasirodė trečioji bliuzo karavano dalyvė, ir, mūsų nuomone, Bliuzo naktų 2009 tikras atradimas – Joanne Shaw Taylor – pilnas pankiško šėlsmo baltasis bliuzas! Kaip ji pati rašo – punk ass blues power!
Bliuzo naktys rašė:
<..>Kita britė, šiemet prisijungusi prie bliuzo karavano – 22 metų Joanne Shaw Taylor. Gitaristės karjerą Joanna pradėjo būdama vos 16-os, o po metų jau grojo bliuzo supergrupėje D.U.P. kartu su „Eurythmics“ nariu Dave Stewart bei viena žymiausių saksofono virtuozių Candy Dulfer. Britanijos bliuzo bendruomenė teigia: iš Birmingemo kilusi J. S. Taylor įrodo, kad vyrų bliuzo gitaristų hegemonija baigiasi.<..>
Apie merginų amžių kalbėti negražu, tačiau savo profilyje MySpace ji rašo esanti jau dvidešimt ketverių… Bet tai visai nesvarbu! Jau beveik festivalio pabaigoje išgirdome jauną, energingą kylančią bliuzo žvaigždutę, ir paklausius jos rokiška energija trykštančio bliuzo grojimo pradingo nuovargis…
Ji jauna, bet pagyrų jai jau pilnas visas bliuzinis internetas. Žavios išvaizdos ir, svarbiausia, žaviai grojanti bliuzo blondinė!
Ką ten kalbėti, geriau paklausykim kas privertė pavargusią publiką vėl judėti ir šėlti kaip roko koncerte:
Muddy Waters – The Blues Had A Baby And They Named It Rock And Roll – Bliuzas susilaukė vaiko ir pavadino jį rokenrolu…
Daugelis girdėjote šią populiarią Muddy Waters’o dainą (gaila skelbtino – legalaus Muddy Waters’o originalo neradau). Ir be reikalo dar kai kas nustemba, sužinoję, kad bliuzas ir rokenrolas, rokas – nei draugai, nei priešai. Kaip ir džiazas. Tiesiog bliuzas buvo anksčiau, iš jo kilo ir džiazas, ir rokenrolas, ir vėliau rokas.
Nors lietuviškojoje Wikipedijoje kažkas parašė: Roko kaip muzikos krypties ribos labai plačios, juo nusakomi tokie vienas nuo kito nutolę muzikos stiliai kaip šokių muzika, rokenrolas, bliuzas ar sunkiojo metalo muzika.(?)
Gal prastai išvertė iš anglų, kur rašoma apie roko kilmę: It (Rock music – pastaba) has its roots in 1940s and 1950s rhythm and blues, country music and also drew on folk music, jazz, and classical music.
Palyginkim rokenrolo Hall of Fame, bliuzo Hall of Fame sąrašus. Daug tų pačių atlikėjų ir tų pačių kūrinių – standartų abiejuose. Tik žiūrint į istoriją, bliuzo kūriniai, aišku, sukurti daug anksčiau. Rokas juos perėmė ir savaip interpretavo. Ir ne trumpalaikės (fusion) mados inspiruota, tai vyko nuo pat pradžių. Nuo tada, kai bliuzas jau buvo paprasta aiški populiari ir įtakinga muzika, o rokenrolas ir džiazas dar tik vystėsi.
Pažiūrėkim į bliuzo standartus (kad būtų lengviau – pagal abėcėlę). Kai kurie iš jų priskiriami ir roko standartams: Baby, Please Don’t Go kurį pirmąkart įrašė Big Joe Williams 1935-aisiais…
Kaip ir buvo žadėta, BluesMusic.lt rašo ne tik apie bliuzą, bet ir apie kitą gerą muziką. Buvau girdėjęs apie ketinimus statyti paminklą Vilniuje, Viktorui Cojui, tačiau, prisipažinsiu, pagalvojau, kad tai panaši ekscentriška keistenybė, kaip ir paminklas Frankui Zappai (Frenkui Zapai). Juk V. Cojus – mano bendraamžis, kurio nuoširdi muzika ir poezija buvo įdomi anuometiniam, mano laikų jaunimui. Ir keliaudavo iš rankų į rankas magnetofono juostomis ir kasetėmis, dar iki vinilo albumų išleistų tuometinės firmos “Melodija“. Ir buvau nustebęs, kad Viktoro Cojaus ir Lietuvoje iki šiol klausomasi ir jis yra mėgstamas. Net labai.
Pernai 2008 vasario 23 d. renginys V. Cojui pagerbti, Vytauto Didžiojo universiteto studentų buvo suorganizuotas Kaune, „Jam Pub“. Šiemet liepos 09d. Vilniuje, „Artistuose“ vyko paramos koncertas V. Cojaus skulptūrai Vilniuje. Koncerto metu surinktos lėšos skirtos Viktoro Cojaus skulptūros statymui sostinėje (Vingio parke).
Koncerte dalyvavo Sergejus Savickis, Igor Ananjev , Artur „Krupnik“, Aleksandras Makejevas, Igoris Kofas, „Suicide Dj’s“, „Sportas“ ir „Comedia d‘el Arte“, „Siela“. Visos grupės ir atlikėjai koncerte dalyvavo nemokamai.
„Pastatydami skulptūrą ne tik tinkamai, deramai pagerbsime V. Cojų, bet ir mieste sukursime dar vieną naują, magišką traukos centrą, įdomią erdvę gyvam bendravimui. Mes visiškai atmetame politines ar nacionalines ambicijas į pelnytą pirmą vietą iškeldami kultūrą. Muzikai nėra ir negali būti sienų“ – žiniasklaidai pasakojo skulptūros projekto iniciatorius L. Patkamaris.
Kiekvienos bliuzo naktys man pateikia kažkokį siurprizą. Pernykštis atradimas – Lance Harrison.
Mano nuomone, mažoka dėmesio festivalyje buvo skirta šitam puikiam muzkantui – pasirodymas vyko vidurdienį, todėl žiūrovų buvo mažoka, kiti buvo užsiėmę visokiausiais savo reikalais – šašlykų kepimu, futbolu ir krepšiniu, maudynėmis, poilsiu.
Lance Harrison – muzikantas, dainų autorius, komikas, pasakotojas, imitatorius ir dar daugiau… Keliauja po pasaulį su savo žmona Donna. Muzika ir menas lydi jį visą gyvenimą. Lance vienas, arba su savo grupe atlieką originalią Amerikos pietų Roots (šakninę, priešbliuzinę, t.y. folk) ir bliuzo muziką.
Ir nuostabiausia – pats kuria tokią pat, taip puikiai jausdamas bliuzą, kad nežinodamas nelabai atskirsi, kuriam bliuzui jau šimtas metų, o kurį gal visai neseniai sukūrė pats Lance.
Ir Lance savo pasirodymu nukėlė mus į bliuzo pradžios laikus, tikrąjį, pietietišką Amerikos bliuzą, istorinį stilių, kurio rėmuose Lance dar kuria dainas ir pats. Pradžioje šauniai ir originaliai atliko Roberto Džonsono, vieno iš žymiausių, apsupto legendomis (matėt 1986 filmą Crossroads), Delta bliuzo muzikantų – Walking Blues.
Toliau sekė kukliai susirinkusią publiką – tikruosius bliuzo gerbėjus sužavėję Mississippi John Hurt‘o linksmasis
„Candy Man“, Pearl Brewer‘io „Hangman, Hangman“, Muddy Waters‘o „Long Distance Call“ paties Lance Harrison‘o „I’m Bad“ ir kiti…
Didelę pasaulio dalį apkeliavęs muzikantas, stebėtinai gyvas ir energingas, komunikabilus ir demokratiškas. Vėliau matėte jį draugiškai bendraujant su bliuzo naktų publika, ir net kartu žaidžiant lauko žaidimus.
Tiems kurie turėjo laimę ir garbę aplankyti abu Peaches Staten koncertus Lietuvoje turi nuostabią galimybę palyginti bliuzo stilius ir suprasti kaip skiriasi skirtingų bliuzo grupių veidas ir koks įvairiaspalvis – kaip vaivorykštė – gali būti bliuzas. Pernai, kur, kaip jau buvo rašyta, girdėjome du koncertus vietoje vieno – t.y. tikrų čikagiečiųMike Wheeler (gitara/vokalas) ir jo kolegų pasirodymą. Prieš Peaches pasirodymą Mike Wheeler ilgiau negu 40 minučių grojo ir dainavo keturis nuostabius ilgus Blues / Funk kūrinius. Tai verta atskiro straipsnio iliustruojant bluesmusic.lt archyve turimais video įrašais. Abiejose koncertuose, savo unikaliu balsu dainavo ta pati solistė. Ir kai kurie kūriniai kartojosi. Tačiau pernykščiame koncerte girdėjome šiurkštoką, kaip pats gyvenimas, tikrai čikagietišką bliuzo stilių su gana ryškia funk pulsacija. Viską „vežė“ čikagiečių ritmas, funk – super ritmas. Ir Peaches balsas čia harmoningai įsipiešė, pasijuto kaip savo namuose – Čikagoj ir ėmė viskam vadovauti! Be to, iki tol sunkiai nutuokiau, kaip gracingai, net drįsčiau pasakyti – seksualiai, galima šokti bliuzą! Retokai mus aplanko bliuzo damos. Kaip, deja, ir pats bliuzas…
Kartu su Peaches Staten atvyko labai įdomios itališkos sudėties grupė (Luca Giordano savo puslapyje vadina „Peaches Staten band“):
Luca Giordano (Italia) – gitara, vokalas – http://www.myspace.com/lucagiordanoblues Mums, Italijai ir visam bliuzo pasauliui gerai pažįstamas gitaristas. Dažnai groja Čikagos bliuzo klubuose. Nebe pirmą kartą Lietuvoje. Jau ir frazių keletą lietuviškų išmokęs. (Italams lengviau – italų kalbos fonetika labai panaši į lietuvių)
Pippo Guarnera – klavišiniai http://www.myspace.com/sketchesofsicily Čia įdomiausia detalė, labiausiai papuošusi bliuzą romantine gaida. Sicilietis, aranžuotojas, kompozitorius, orkestruočių kūrėjas, muzikos mokytojas. Mūsų girdėti Hammondo vargonai – jo hobis. Kaip ir domėjimasis Apple kompiuteriais, mokslo fikcijomis, ir Sicilietiška virtuve.
Enzo Vince Vallicelli – perkusija http://www.myspace.com/vincevallicelli 2003-jų Italian Swing Award nugalėtojas. Žymus dainavimu ir meistrišku grojimu ne tik būgnais, bet ir skalbimo lenta(frattoir).
Italai šiek tiek nustebino mane, šioje grupės sudėtyje tradicinę bosinę gitarą pakeitę atitinkamu registru Pippo Guarnera klavišiniuose. Toks grupės grojimo variantas (vienas muzikantas – už du) gana sunkus ir šiek tiek ribojantis klavišininko galimybes ir laisvę improvizuoti – kairė ranka turi tarsi pririšta dirbti tik ritmui ir ritmiškai visada būti priekyje. Nieko nėra labiau griaunančio ritmą, negu atsiliekanti boso partija, o tokia rizika atsiranda grojant tokiu stiliumi. Tačiau šį egzaminą maestro Pippo Guarnera laikė labai meistriškai, ir bosinės gitaros fizinis nebuvimas greitai užsimiršo. O jau iš pat pradžių nustatę savitą grojimo nuotaiką ir net šiek tiek (man) nostalgiškai senovinį, rokinį britų The Shadows skambėjimą primenantį, gitaros ir Hammondo vargonų garso stilių, italai jautresnius klausytojus užbūrė romantika. Tai taip gražiai tiko prie tekančios upės ir išlindusios iš debesų besileidžiančios saulės (kuri apšvietusi dalį scenos sunaikino paskutines galimybes vaizdo videofiksavimui iš toliau). Grupės romantiška įžanga truko neilgai ir, kaip visada, užlipusi ant scenos visas koncerto „vadžias“ perėmė Peaches Staten. Iš pat pradžių paprašė publikos paploti, kad nebūtų lietaus. Ir prasidėjo, matyt jai įprastas, bliuzo spektaklis – pokalbis ir juokai su publika, kvietimas ploti ir dainuoti kartu.
Skambėjo ir nauji bliuzai ir pernykštės dainos, tačiau skambėjo visiškai kitaip. Iš Čikagos ir tradicinio čikagietiško bliuzo čia teturėjome tik nuostabų Peaches balsą ir kartais – Luca Giordano solo gitaros rifus. O bendra bliuzo nuotaika jau buvo visiškai kitokia negu pernai. Kitoks tų pačių atliekamų bliuzų tempas, laisvesnis ritmas, didžiulis grupės skambesio dinaminis diapazonas – nuo tylaus šnabždesio iki garsaus riksmo… Ir romantiškas, švelnus Pippo Guarnera Hammondo vargonų garsas. Bei šiek tiek švelnesnis būgnininko Enzo Vince Vallicelli grojimo stilius, be stipraus pernykščio „byto“. Vienintelė nekukli pastabėlė – ne visada sėkmingas back vokalo garsumas,gal garso operatoriaus darbo netikslumai…Ir pratesdama romantišką bliuzo nuotaiką Peches tiesiog žėrinčiai atliko ritmenbliuzinį hitą „I’d Rather Go Blind“ (išpopuliarintąEttos James)
O „persikinio“ balso savininkė, žavioji bliuzo dama Peaches užvedinėjo, inertišką publiką – dainavo, plojo, šoko, kalbino, kvietė šokti, juokavo. Sakė, kad mūsų lietuviškas „ačiū“ panašus į čiaudėjimą (o juk iš tiesų, tik patys nesusimastom). Dainavo mamoms turinčioms ypatingo amžiaus -šešių mėnesių kūdikius (šiame amžiuje pradedamas suvokti pasaulis). Galiausiai visą amfiteatre sėdinčią publiką pakvietė atvykti į savo namus Čikagoje… Ir, matyt, įprastas triukas – pakviesti pagroti skalbimo lenta (frattoir) kažką iš publikos. Pernykštę drąsuolę Gintarę pakeitė vaikinas Valerijus, pagrojęs gana profesionaliai, ir tuo visiems sukeldamas nuovoką, kad grojimas ritminėje grupėje jam, ko gero, nėra naujiena.
Daugiau video: http://www.youtube.com/vaigys Teisus buvo gerbiamas Česlovas Švarplys, geros Muzikos klubo: Peaches Staten su italais – tas pats, tačiau ir visiškai kitoks bliuzas! Nesakysiu kuris koncertas – pernykštis ar šiemetinis labiau patiko man. Išsirinkite patys. Ir, manau, būsite teisūs, kategoriškai nepasirinkę kažkurio vieno. Abiejuose grojo puikūs meistrai.Bliuzas įvairus kaip vaivorykštė.Bliuzo reikia klausyti, jį reikia išgirsti…
Pirmadienį, rugpjūčio 24 d. 20:00 val (pasitaikė gimtadienio proga) mano debiutas televizijoje.
Vaigauskas.lt 